Gegužės 22 d. „Sidabrės“ numeryje:
— Pirštais spragtelėjus jei kas ir vyksta, tai tik pasakose. Realybėje kiek kitaip – viską, ko sieki, pelnyti galima tik ilgu ir sunkiu darbu. Trečiadienį Beržėnų kaime, beveik rajono pakraštyje, pasienyje su Šiaulių rajonu, viešoji įstaiga „Beržėnų senjorų namai” bendruomenė ir kolektyvas turėjo progą švęsti, nes jų pastangos ir darbas pagaliau buvo apvainikuoti – 10-12 metų įrenginėtas trijų aukštų pastatas šalia pagrindinio korpuso pagaliau priduotas naudoti. Papildomai dar 15 vienviečių ir pora dviviečių jaukių, šviesių kambarių su sanitariniais mazgais kiekvienam. Senjorų patogumui – virtuvėlės, kur galima išsivirti arbatos ar dar ko nors prasimanyti, relaksinis kambarys su japoniška hidromasažine lova, relaksiniais foteliais, dideliu holu svečiams priimti.
— „Sidabrės“ skaitytojas redakcijai išsakė nuomonę dėl tiesiog ant šaligatvio vykstančios prekybos daržovėmis, vaisiais, kartais ir gėlėmis Joniškio centre, prie „Grūstės“ parduotuvės. „Prie „Grūstės“ prekiauja vaisiais – gerai ir pirkėjui, ir pardavėjui. Bet kam tada mes tą turgelį pastatėm Upytės gatvėje? Ar galite paklausti Joniškio seniūno?“ – kelia klausimą joniškietis. Prieš trejus metus buvo įrengtas turgelis Upytės g. 8. Statyba Savivaldybei kainavo 104 tūkst. eurų, pastatyta 11 prekybos paviljonų modulių, iš viso 22 prekybos vietos, bet ten prekiauja vos keli prekiautojai. Ne vien mūsų skaitytojui kilo klausimas dėl lauko prekybos prie „Grūstės“. Klausimų sulaukė ir seniūnas, ir rajono meras, diskusijos prasidėjo ir rajono Tarybos komitetuose. Jau siūloma laikyti šią vietą Miesto aikštėje prie „Grūstės“ netinkama nuolatinei lauko prekybai.
— Kol vieni į darbą kasdien skuba automobiliais ar autobusais, Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Mažeikių regioninio padalinio Žagarės girininkijos girininkas Gediminas Vitkauskas kartais renkasi visai kitokią transporto priemonę – į darbą joja žirgu. Nors dešimties kilometrų kelionė ant ristūno Tomio nugaros trunka apie valandą, girininkui tai ne sugaištas laikas, o galimybė pabūti gamtoje, stebėti mišką ir bent trumpam išvengti kasdienio skubėjimo.
— Dalia Zabulionienė, UAB „Joniškio hidrostatyba“ vyr. finansininkė, gerai prisimena 1986-tųjų vasaros pabaigą, kai, baigusi aukštojo hidrotechnikos inžinierių mokslo studijas to meto Lietuvos žemės ūkio akademijoje, čia sugrįžo. Tuometinės Joniškio 1-osios vidurinės mokyklos alumnė grįžo ne viena – į Šiaurės Lietuvos lygumas važiuoti įkalbino ir iš Utenos kilusį bendrakursį vyrą Remigijų. Kokia buvo graži melioratorių įmonės teritorija: administracinis trijų aukštų pastatas su priekyje išpuoselėtais rožynais, baseinėliais, tilteliais, dekoratyvių spygliuočių gojeliais… Žydėjo ne tik administracinis pastatas. Ypatingas margaspalvis žiedų rojus su alpinariumais tada buvo sukurtas ir įmonės naftos bazės teritorijoje – melioratoriai turėjo savo degalų kolonėlę. Ten dirbusios Eugenija Šlipaitienė, Genovaitė Paraščiakienė, išdalinusios kurą, suvedusios apskaitą, skubėdavo į kuro kolonėlės aplinką, kurią taip išpuoselėdavo, kad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skęsdavo žieduose. „Per pietų pertrauką ateidavom gėlių pasiskinti, atsinešdavom į kabinetus pasimerkti,“ – prisimena Dalia Zabulionienė, karjerą šioje įmonėje pradėjusi nuo technikės pareigų gamybos skyriuje, o nuo 1998-tųjų – vyr. finansininkė. Ji yra nuo 9-tame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir vėliau bendrovėje vykusių pokyčių liudininkė.
Plačiau bei kitos rajono naujienos – penktadienio laikraštyje.