Joniškio kultūros centro renginių režisierė Dovilė Juknienė – visada veiklų sūkury. Praėjusiais metais kultūros centras išleido jos sumanytą leidinių rinkinį su pasakomis vaikams, per karantiną ji su choreografe Sigma Jonušiene sugalvojo organizuoti virtualias mankšteles mažiesiems, toliau repetuoja su dainavimo studijos nariais. Be viso to, kultūros darbuotoja šį sausį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apgynusi baigiamąjį darbą įgijo menų magistro laipsnį. Kaip ji viską suspėja, iš kur ateina idėjos, kaip darbo pobūdį paveikė karantinas, – apie visai tai „Sidabrės“ pokalbyje su šia jauna, talentinga iš Šiaulių kilusia specialiste.
Idėja gimė karantino metu
– Praėjusių metų pabaigoje buvo išleistas leidinių rinkinys vaikams – iliustruota pasakų knyga, spalvinimo knyga ir dviejų kompaktinių plokštelių rinkinys su įgarsintomis pasakomis. Kaip gimė šis sumanymas, kas inspiravo, gal matei kokių gerųjų pavyzdžių?
– Idėja kurti turinį vaikams gimė pirmojo karantino metu. Reikėjo labai greit persiorientuoti ir prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo, darbo sąlygų, teikiamų paslaugų, todėl intensyviai galvojau, kaip ir kuo galima būtų pradžiuginti mūsų žiūrovus. Kartą akys užkliuvo už storos pasakų knygos, stovinčios lentynoje. Toptelėjo mintis: „Įgarsintos pasakos vaikams“. Jos praskaidrintų mažųjų, kuriuos slegia užsidarymas namuose, dienas, pradžiugintų šeimų narius, be to, gal palengvintų tėvelių dieną (kol vaikai klauso pasakų, jie gali ramiai minutėlę skirti sau).
Po truputį ėmė dėliotis tolesnis planas. Norėjau, kad įgarsintos pasakos būtų patrauklios, gyvos, tad jos buvo kuriamos per personažinį skaitymą. Veikėjų daug, o jų balsais tapo penki pagrindiniai skaitovai: direktorė Gerda Gudinaitė, kolegos – Jurinta Mickaitė, Valentas Drazdauskas, Modestas Jukna ir aš. Prie komandos prisidėti pakviečiau dailininką Antaną Bartašiūną, kuris apipavidalino pasakas. Vaizdo montažus kūrė J. Mickaitė, garsą redagavo M. Jukna. Pakviečiau prisidėti ir kitus kolegas: „Žiburio“ teatro režisierę Violetą Tuomaitę, kuri su savo sūnumi Martynu įgarsino kelias pasakaites, įsijungė ir šio teatro aktoriai. Įtraukiau ir teatro „Bendraamžiai“ vadovus. Visas darbas vyko nuotoliniu būdu. Dažnai prie pasakos tekdavo užtrukti vos ne iki paryčių, kad ji į „eterį“ išeitų kokybiška. Esu dėkinga visiems. Nors idėja mano, tačiau rezultatas – mūsų visų bendras pasiekimas.
Plačiau kovo 17 d. „Sidabrės” numeryje