Rašytoją iš Australijos į Žagarę atvedė kilmės šaknys

Pirmą kartą iš akių veržėsi ašaros

Joan­ne Fed­ler iš Aust­ra­li­jos Ža­ga­rė­je ap­si­lan­kė jau ant­rą kar­tą. Pir­mą sy­kį ji at­vy­ko praė­ju­siais me­tais ir bu­vo pir­mo­ji iš šei­mos, ap­lan­kiu­si se­ne­lių ir pro­se­ne­lių kraš­tą po bai­sių­jų Ho­lo­kaus­to įvy­kių.

„2025 me­tais da­ly­va­vau raš­to­jų kū­ry­bi­nė­je re­zi­den­ci­jo­je Suo­mi­jo­je ir že­mė­la­py­je pa­ma­čiau, kaip ne­to­li nuo Hel­sin­kio yra Ža­ga­rė, toks ma­žas ma­žas tar­pe­lis, ne­sie­kia net ge­ro sprin­džio. Ži­no­jau, kad mo­čiu­tės šei­ma nu­žu­dy­ta at­gu­lė Ža­ga­rės par­ke (žy­dų ge­no­ci­do vie­ta, ma­si­nė ka­pa­vie­tė, ku­rio­je su­šau­dy­ti apie 3000 žy­dų – aut. pa­st.), bet ten taip pat gy­ve­no se­ne­liai, pro­se­ne­liai. Nusp­ren­džiau at­vyk­ti. Tai bu­vo spa­lio mė­nuo. Va­žiuo­da­ma gal­vo­jau, kad tik su­kal­bė­siu mal­dą to­je vie­to­je par­ke ir grį­šiu at­gal. Bet at­vy­ku­si su­ti­kau Sa­rah (vi­suo­me­ni­nin­kė Sa­rah Mit­ri­kė – aut. pa­st.), Si­mo­ną (se­niū­nas Si­mo­nas My­ko­lai­tis – aut. pa­st.), vaikš­čio­jau mies­to gat­vė­mis ir nė pa­ti ne­pa­ju­tau, kaip ėmė smelk­tis aša­ros, lyg į ma­ne bū­tų su­grį­žu­si praei­tis, se­ne­lių is­to­ri­ja. Tik bū­da­mas to­je vie­to­je ga­li su­pras­ti, kas vy­ko, tai pa­jaus­ti ir pa­pa­sa­ko­ti“, – „Si­dab­rei“ apie už­klu­pu­sias jaut­rias aki­mir­kas kal­bė­jo J. Fed­ler.

Emigravo į PAR

Jai pa­vy­ko su­ras­ti ir tą pa­tį ne­di­du­ką na­me­lį Dva­ro gat­vė­je (da­bar Kęs­tu­čio gat­vė – aut. pa­st.), ku­ria­me mo­čiu­tė Cha­ja se­ne­liui So­lo­mo­nui 1923 me­tais ra­šė mei­lės laiš­ką.

Jos se­ne­lis So­lo­mon Fed­ler gi­mė 1898 me­tais, tai yra – XIX am­žiaus pa­bai­go­je. Jo šei­ma dar prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo iš­trem­ta į Uk­rai­ną. Vė­liau grį­žę gy­ve­no Kau­ne, po to tuo pa­čiu ke­liu pro Jo­niš­kį, per Ry­gą iš­va­žia­vo į Ang­li­ją ir iš ten emig­ra­vo į Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ką (PAR). Šei­ma bu­vo na­gin­ga, Ža­ga­rė­je tu­rė­jo bal­dų puo­šy­bos de­ta­lių įmo­nę, pro­duk­ci­ją eks­por­tuo­da­vo į Vo­kie­ti­ją. O pa­ts So­lo­mo­nas dir­bo fo­toa­tel­jė pas tuo me­tu ži­no­mą fo­tog­ra­fą Šmue­lį Ščiu­pa­ką.

Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je ne­bu­vo leng­va įsi­kur­ti, ta­čiau emig­ra­ci­ja iš­gel­bė­jo gi­mi­nės da­lį nuo mir­ties kar­tu su ki­tais tau­tie­čiais.

Knyga pasakoja apie Žagarę

Joan­ne Fed­ler mo­čiu­tė Cha­ja kū­rė ei­les, ne­re­tai už­si­min­da­ma apie skau­džias pa­tir­tis. Ei­lė­raš­čius anū­kė da­bar ruo­šia iš­leis­ti at­ski­ra poe­zi­jos kny­ga Aust­ra­li­jo­je. O štai se­ne­lis So­lo­mo­nas vi­są lai­ką ra­šė at­si­mi­ni­mus, ku­riuos, bū­da­mas 71-erių me­tų 1969 me­tais iš­lei­do kny­ga „Sha­le­cheth“, ku­rios pa­va­di­ni­mas, iš­ver­tus iš heb­ra­jų kal­bos reiš­kia „Lapk­ri­tį“. Vė­liau, kur­da­ma sa­vo pir­mą­jį ro­ma­ną, J. Fed­ler siu­že­tui pa­nau­do­jo tam tik­rus mo­men­tus iš mi­nė­tos kny­gos.

Iš Ža­ga­rės ki­lęs vers­li­nin­kas Val­das Bal­čiū­nas, daug me­tų be­si­do­min­tis Ža­ga­rės žy­dų is­to­ri­ja, iš­kart su­si­do­mė­jo pri­si­mi­ni­mų lei­di­niu „Sha­le­cheth“, ku­ris, jog tei­gi­mu, ga­li bū­ti anks­ty­viau­sias kū­ri­nys, čia gy­ve­nu­sio žmo­gaus lū­po­mis pa­sa­ko­jan­tis de­ta­les apie vie­tos žmo­nių gy­ve­ni­mą, bui­tį, pa­tir­tis. Pa­vyz­džiui, jis ap­ra­šo mies­te ki­lu­sius gais­rus, ku­rie XIX a. pab. – XX a. pra­d. nu­nio­ko­jo di­de­lę da­lį pa­sta­tų, ypač me­di­nių, ir ne­tgi įvar­di­ja, kas bu­vo šių gais­rų kal­ti­nin­kas-pa­de­gė­jas.

„Mes bū­ti­nai tu­ri­me šią kny­gą iš­leis­ti lie­tu­vių kal­ba ir ti­ki­mės tai pa­da­ry­ti dar šiais me­tais. Tai – tar­si vie­ti­nės is­to­ri­jos va­do­vė­lis“, – „Si­dab­rei“ sa­kė V. Bal­čiū­nas.

Mato gilią prasmę

J. Fed­ler kal­bė­jo ma­tan­ti gi­lią pra­smę vis su­grįž­ti į Ža­ga­rę, nes iki jos nie­kas iš šei­mos to ne­bu­vo pa­da­ręs. To­dėl dau­ge­liui at­ro­dė, kad tai yra bai­si skaus­mo, žū­čių vie­ta.

„Aš taip pat bi­jo­jau at­vyk­da­ma pir­mą kar­tą, bet da­bar ma­no sie­kis yra pa­drą­sin­ti ir ki­tus va­žiuo­ti. No­riu, kad žmo­nės ne­gy­ven­tų tik siau­bą ke­lian­čia praei­ti­mi. Juk ne­bu­vo tik žu­dy­nės, iki tol žy­dai ir lie­tu­viai gy­ve­no ša­lia, bu­vo kai­my­nai, bend­ra­vo, pre­kia­vo. Ir per Ho­lo­kaus­tą tik ma­ža da­le­lė lie­tu­vių pri­si­dė­jo prie žy­dų nai­ki­ni­mo, ki­ti to ne­da­rė, už­jau­tė. O kiek bu­vo gel­bė­to­jų, ri­zi­ka­vu­sių sa­vo gy­vy­bė­mis. Nei ro­man­ti­za­vi­mas, nei de­mo­ni­za­vi­mas nė­ra tik­ro­ji tie­sa, ji – kaž­kur per vi­du­rį. Aš no­riu bū­ti tuo til­tu, ku­ris leis­tų su­si­tik­ti skir­tin­goms tau­toms, praei­čiai ir atei­čiai“, – sa­kė J. Fed­ler, į Ža­ga­rė re­gio­ni­nio par­ko gru­pei at­ve­žu­si do­va­nų is­to­ri­nę šim­ta­me­tę fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je už­fik­suo­ta Ža­ga­rės lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­ja Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je. Jo­je – vien iš Ža­ga­rės ki­lę lit­va­kai. Taip pat ji pa­do­va­no­jo ir sa­vo se­ne­lio So­lo­mo­no Fed­ler po­rtre­tą.

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.