Ra­mūs upe­liai gre­itai sek­lė­ja

Ra­mūs upe­liai gre­itai sek­lė­ja

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Jo­niš­kio li­te­ra­tų klu­bas iš­lei­do al­ma­na­chą „Aud­ru­vė 2016“ (lei­dyk­la „Lu­ci­li­jus“). Penk­tą­jį per ke­tu­rias­de­šimt gy­va­vi­mo me­tų. Su spal­vo­tais li­te­ra­tų po­rtre­tais, su ke­le­tu nuo­trau­kų iš ren­gi­nių, po­kal­bių, kū­ry­bos ap­ta­ri­mų ir skai­ty­mų.

Al­ma­na­chą lip­dė ke­tu­rios mo­te­rys

Pa­reng­ti al­ma­na­chą, ku­ris nu­ste­bin­tų skai­ty­to­jus, bū­tų vien­ti­sas, iš­lai­ky­tų emo­ci­nę ir kū­ry­bi­nę įtam­pą ir bran­dą, at­skleis­tų kū­rė­jų as­me­ny­bes ir sa­vi­tu­mą – la­bai sun­kus dar­bas. O gal ir neį­ma­no­mas, kai ren­gia­mas vie­no klu­bo li­te­ra­tų kū­ry­bos rin­ki­nys, į ku­rį tu­ri pa­tek­ti kuo dau­giau klu­bo na­rių. Ypač ta­da, kai klu­bas šven­čia ke­tu­rių de­šimt­me­čių ju­bi­lie­jų. Nors, jei ti­kė­tu­me įžan­gos žo­džiu, į al­ma­na­chą, ku­ris pa­sku­ti­niuo­ju me­tu lei­džia­mas kas pen­ke­ri me­tai, spaus­di­na­mi ge­riau­si klu­bo na­rių kū­ri­niai. O pa­tys ži­nom, kiek tų ge­riau­sių bū­na… Ir kiek dis­ku­si­jų ky­la dėl žo­džio „ge­riau­sias“.

Al­ma­na­chas – po­li­fo­ni­nis kū­ri­nys, ku­ria­me skam­ba įvai­rūs bal­sai, skir­tin­gi temb­rai ir su­si­lie­ja (su­si­ker­ta?) skir­tin­gos kū­ry­bos sam­pra­tos. Tai cho­ras, ku­ria­me pa­gal mo­ra­li­nes nor­mas tu­ri dai­nuo­ti vi­si, net ir tie, ku­riems ne­duo­ta nei bal­so, nei su­pra­ti­mo, kas yra dai­na­vi­mas. Nors, ki­ta ver­tus, kar­tais (o gal daž­niau­siai) tie ne­pa­tai­kan­tys į tak­tą – pa­tys įdo­miau­si.

La­bai svar­bu, kas ima­si al­ma­na­chą reng­ti, rink­ti kū­ry­bą, ypač – at­rink­ti kū­ri­nius. Juk al­ma­na­chas – tai ir su­da­ry­to­jų kny­ga, ku­rio­je at­si­spin­di jų ver­ty­bi­niai prin­ci­pai, kū­ry­bos ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai ir nuo­sta­tos.

Al­ma­na­cho „Aud­ru­vė 2016“ su­da­ry­to­jos – Auš­ra Luk­šai­tė-La­pins­kie­nė, Lo­re­ta Rips­ky­tė, Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė ir Ali­na Jo­nai­tie­nė. Su jų kū­ry­ba ne kar­tą tu­rė­jo ga­li­my­bės su­si­pa­žin­ti ir „Ato­lan­kų“ skai­ty­to­jai. Stip­rių kū­rė­jų bran­duo­lys, jos šią nuo­sta­tą pa­tvir­ti­no ir sa­vo kū­ry­ba, spaus­di­na­ma al­ma­na­che. Bet apie kū­ry­bą – vė­liau…

Tai­gi – kny­ga bu­vo pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se ir at­ran­kos kri­te­ri­jais nė kiek ne­sua­be­jo­jau. Ypač kai ne kar­tą ir pa­ts esu pa­ty­ręs: mo­ra­li­niai kri­te­ri­jai kau­na­si su kū­ry­bos ver­ti­ni­mo nuo­sta­to­mis bei prin­ci­pais ir kar­tais, de­ja, nu­ga­li ne pa­sta­rie­ji.

Kaip au­ga ei­lė­raš­tis?

Al­ma­na­cho su­da­ry­to­jos sa­vo sim­pa­ti­jų-an­ti­pa­ti­jų sten­gė­si ne­pa­ro­dy­ti ir su­ri­kia­vo vi­sus kū­rė­jus pa­gal pa­var­džių abė­cė­lę. Iš kar­to pa­sa­ky­siu: ge­riau­si rin­ki­nio au­to­riai pa­kan­ka­mai aukš­tai už­ke­lia poe­zi­jos kar­te­lę. Al­ma­na­che taip bū­na: kuo stip­res­nė vie­nų kū­ry­ba, tuo dar var­ga­niau at­ro­do ei­lia­vi­mai, ei­lė­raš­čių rit­mo su­tri­ki­mai ar nu­dė­vė­tų poe­zi­jos kos­tiu­mų ma­ta­vi­ma­sis.

Įdo­mios kū­ry­bos pluoš­tą spaus­di­na Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė. Ei­lė­raš­čiuo­se gra­žūs pra­smių punk­ty­rai, įdo­mus vi­di­nis ei­lė­raš­čio ju­dė­ji­mas. Li­gi­ta la­bai vy­ku­siai pa­sa­ko ne­sa­ky­da­ma, pa­ra­šo nu­ty­lė­da­ma. Gal­būt poe­zi­ja yra tas vi­di­nis vyks­mas, kai iš tie­sų at­ro­do – nie­kas ne­vyks­ta. Au­to­rė įro­do, kad poe­zi­jos ga­li­ma mo­ky­tis vi­sai ne iš poe­zi­jos. Net­gi iš to, kas iš tik­rų­jų ne­poe­zi­ja. O kam mo­ky­tis? Gal už­ten­ka ma­ty­ti. Ra­šai, Li­gi­ta: „Ne­su kū­rė­ja, esu ste­bė­to­ja: ma­tau – ra­šau“. Pui­ku yra ste­bė­ti taip, kad ir mes pa­ste­bė­tu­me ir ste­bė­tu­mė­mės. Gal nors me­nas iš­mo­kys mus ste­bė­tis…

Ona Mi­ka­laus­kie­nė-Ku­bi­liū­tė – Jo­niš­kio kla­si­kė. Jos ei­lė­raš­čiuo­se ryš­kus lai­ko mat­muo. Jau pir­ma­sis ei­lė­raš­tis pa­va­din­tas „Lai­kas yra Vis­kas“. Čia – ir grei­tai bė­gan­tys me­tai, ir be­ga­ly­bės so­dai, ir me­tai, ne­ga­lin­tys grįž­ti at­gal. Ta­čiau net ir ta­da, kai lai­kas ne­ga­li grįž­ti, grįž­ti gim­ti­nėn ga­li­me mes. Įvai­rios lai­ko me­ta­fo­ros, grį­ži­mo-ne­grį­ži­mo mo­ty­vas. Su tais, ku­riuos my­lė­jo­me, esa­me „tvir­tai sujungti/ į vieną/ nedalomą/ vie­nį.“

Onos kū­ry­bo­je ryš­kė­ja fi­lo­so­fi­niai bū­ties, li­ki­mo mo­ty­vai, įvai­rios lai­ko tėk­mės, į ku­rias daž­nai esa­me įtrauk­ti.

Sa­vo poe­zi­ja jau ne kar­tą ste­bi­no Lo­re­ta Rips­ky­tė. Šį kar­tą – ir vėl. La­bai gi­li poe­zi­ja, sa­vi­ta. Leng­vai kal­ba ei­lė­raš­čiai, sa­vi­tos, in­di­vi­dua­lios užuo­mi­nos. Ei­lė­raš­čiuo­se gra­žiai au­gi­na­mos pra­smės ir es­mės. Au­to­rė pa­ro­do, kad ei­lė­raš­čiuo­se ga­li­ma daug pa­sa­ky­ti, net ne­si­sten­giant pa­sa­ky­ti daug. Ge­ras ei­lė­raš­tis – kai sa­ko­ma tiek, kiek rei­kia, bet tru­pu­tį ma­žiau. Man at­ro­dė, kad ei­lė­raš­tis „Min­čių per­da­li­ji­mas“ – vie­nas ge­riau­sių al­ma­na­che spaus­di­na­mų poe­zi­jos kū­ri­nių. Ša­lia jo ri­kiuo­tų­si „Se­ne­lio klar­ne­tas“, „Keis­ta va­sa­ra“, „Tols­tan­tys“, „Dau­giap­ras­my­bė“ ir ki­ti.

Jaus­ti pa­sau­lį per spal­vą

Sa­vi­ta poe­tė, dai­li­nin­kė ir pro­zi­nin­kė Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė al­ma­na­che pra­kal­ba triei­liais. Ga­li­ma juos sie­ti su hai­ku sti­lis­ti­ka, ga­li­ma ne­sie­ti – kaip kam la­biau no­ri­si. Čia kaip ty­ri­nė­to­jams la­biau pa­tiks. Ta­čiau Jo­li­tos poe­zi­ja su­skam­ba ne­ti­kė­to­se der­mė­se, tarp žo­džių, ei­lu­čių, stip­rio­je ir ne­ti­kė­to­je tre­čio­sios ei­lu­tės pra­smė­je, ku­ri sa­vaip nu­spal­vi­na pir­mą­sias dvi.

Ta­len­tas su­gro­ti ei­lė­raš­tį tik tri­mis ei­lu­tė­mis, kar­tais tam už­ten­ka tik pen­kių žo­džių. Ta­da ir su­pran­ti, kad pa­grin­di­nės poe­zi­jos pra­smės, es­mės, erd­vės at­si­ve­ria ne žo­džiuo­se, o jų der­mė­se. Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės pro­zo­je žais­min­gos fan­ta­zi­jos iš­plė­to­tos, at­si­ve­ria ne­ti­kė­tais vaiz­dais, ale­go­ri­jo­mis, sim­bo­liais. O triei­liuo­se – kon­cent­ruo­tos, su­spaus­tos, at­ver­tos ke­lių žo­džių jung­ty­se.

La­bai daug spal­vų, daž­na­me triei­ly­je: „Pa­va­sa­rio dan­tys ža­li“, „Bal­ti balti/ braš­kių žie­dai“, „Ta­ke­lis pa­juo­do nuo lie­taus“, „Ir by­ra pa­gel­tu­sios ru­gia­gė­lės“, „Mė­ly­no­jo šuns šo­kis“ ir ki­ti. Ta­py­biš­ka, tar­si dai­li­nin­kė kur­tų pa­veiks­lą: „Į dan­gų pakyla/ Di­džiu­lis pulkas/ Šil­ki­nių ra­mu­nių“. Ar­ba: „Lašai/ Lie­ja­si obe­lų lapais/ Verks­mas minkš­tas it ak­so­mas“.

Daug ir juo­dos spal­vos, tam­sių še­šė­lių: „Juo­di nu­tu­kę paukš­čiai“, „Gū­džiais vakarais/ Dar pa­si­ro­do juodasis/ Su švy­tin­čiais še­šė­lių še­šė­liais“, „Juo­dų šu­nų še­šė­liai“… Mis­tiš­ka, pa­slap­tin­ga…

Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės kū­ri­niuo­se la­bai svar­bios spal­vos – ne tik ma­ty­ti pa­sau­lį spal­va, bet ir jaus­ti jį per spal­vą…

Vik­to­ro Ži­lins­ko (be­je, jis kū­rė ir al­ma­na­cho vir­še­lį) ei­lė­raš­čiuo­se jau­čia­mas dai­li­nin­ko-poe­to brai­žas. Skai­ty­da­mas ei­liuo­tą teks­tą vis pa­si­gen­du ir dai­lės kū­ri­nio, ku­ris pa­pil­dy­tų, pa­gi­lin­tų ei­lė­raš­tį, su­teik­tų jam dau­giau erd­vės ir pra­smių.

Sa­vi­tą brai­žą tu­ri poe­tai Re­gi­na Brie­dy­tė, Vir­gi­ta Tu­mi­nie­nė, Min­dau­gas Vil­ke­lis, Li­nas Vi­nic­kas. Gal ir dar kas nors, ku­rio kū­ry­bos bu­vo tie­siog per ma­žai, kad at­si­skleis­tų au­to­riaus sa­vi­tu­mas ir in­di­vi­dua­lu­mas. O gal ne­su­ge­bė­jau įžvelg­ti?

Ener­gi­jos se­mia­si iš upės var­do

Skai­ty­da­mas al­ma­na­che „Aud­ru­vė 2016“ iš­spaus­din­tą pro­zą, svars­tau: jei poe­zi­jo­je yra ei­lia­vi­mai (ra­šy­ti ei­lė­mis, ta­čiau la­biau įgy­ja ki­tą pra­smę – pra­sto poe­zi­jos ra­šy­mo), tai kaip pa­va­din­ti silp­nus pro­zos kū­ri­nė­lius? Gal pro­za­vi­mai? O gal pro­zo­je vis­kas, ką pa­ra­šai – tu­ri sa­vo žan­rą: vaiz­de­lis, mi­nia­tiū­ra, es­ki­zas, už­ra­šai?

Ne­be­si­gi­lin­kim į są­vo­kas. Juo­lab kad al­ma­na­che yra no­ve­lių, vaiz­de­lių, esė, ku­rie ver­ti dė­me­sio. Ypač man pa­ti­ko dvie­jų au­to­rių kū­ri­niai – Ali­nos Jo­nai­tie­nės dvi no­ve­lės „Vo­ra­tink­ly­je“ ir „Kai mes su­si­tik­sim“ bei Auš­ros Luk­šai­tės-La­pins­kie­nės esė „Atos­to­gų džia­zas“, „Už­ra­šų kny­ge­lės ink­liu­zai“ ir „Daik­tų ir die­nų kai­no­da­ra“. Abi au­to­rės tu­ri sa­vo sti­lių, sa­vi­tą ma­nie­rą, ge­rai val­do žo­dį, ne­nup­lau­kia pa­vir­šiu­mi.

Gal ir tei­si Ali­na Jo­nai­tie­nė: kai pa­ny­ri į „vi­zi­jų ir fan­ta­zi­jų pa­sau­lį“, ra­šy­ti tar­si ir pa­pras­ta – „be­lie­ka tik ras­ti pa­čius taik­liau­sius žo­džius ir raiš­kos for­mas“. Ne vi­siems, de­ja, tai pa­vyks­ta.

Aud­ru­vė – ra­mus ir kuk­lus upe­liu­kas, ku­rį šią va­sa­rą ap­lan­kiau ir tuo dar kar­tą įsi­ti­ki­nau. Ra­mus, bet la­bai aud­rin­gu, ne­ra­miu ir vėt­rin­gu var­du. Tik bė­da – ra­mūs upe­liu­kai sek­lė­ja ir už­pel­kė­ja… Ge­rai, kad jo­niš­kie­čiai kū­rė­jai ener­gi­jos se­mia­si ne iš upės, o iš jos var­do.

Jei skai­ty­da­mi „Aud­ru­vės“ 2016 me­tų al­ma­na­chą su­ra­do­te ki­tus prio­ri­te­tus ir pa­ti­ku­sius au­to­rius, pui­ku – va­di­na­si, ver­tė­jo skai­ty­ti.

Gal kas lau­kia, ka­da pra­dė­siu kal­ti prie gė­dos stul­po ar vie­šai plak­ti tuos, ku­rie al­ma­na­che pa­si­ro­dė su silp­nes­ne poe­zi­ja ar pro­za. Ne­su­lauk­sit. Lie­tu­vo­je (o gal kur nors ir to­liau) dar nie­kas ne­bu­vo nu­teis­tas už blo­gą poe­zi­ją – nė­ra ir to­kio bau­džia­mo­jo straips­nio. Nep­re­ten­duo­ju į tei­sė­jus ir aš. Jei žmo­gui rei­kia ra­šy­ti ei­lė­raš­čius, te­ra­šo. Ar rei­kia jų kū­ry­bą spaus­din­ti al­ma­na­che, ne­ži­nau. Pa­tys al­ma­na­cho su­da­ry­mo prin­ci­pai tar­si ir ra­gi­na bū­ti at­lai­des­niam, ver­ti­nant ja­me spaus­din­tą kū­ry­bą.