Pripratimas blogiau už prigimimą

Prie mū­sų na­mo esan­tys at­lie­kų kon­tei­ne­riai bu­vo iš­vež­ti praė­ju­sios sa­vai­tės pra­džio­je, pra­dė­ti nau­do­ti nau­ji po­že­mi­niai kon­tei­ne­riai. O mū­sų se­nų­jų kon­tei­ne­rių vie­to­je li­ko tik du „pu­po­nau­tai”. Bet la­bai gai­la,jog ne vi­si žmo­nės tu­ri su­pra­ti­mo sa­vo šiukš­les ne­šti į nau­jus kon­tei­ne­rius o, tie­siog jas me­ta se­nų kon­tei­ne­rių vie­to­je . Ne kar­tą ma­čiau, kaip žmo­nės, ei­da­mi pro ša­lį, švys­te­li šiukš­lių mai­šą, lyg ten jam bū­tu vie­ta. Taip ša­lia ša­li­gat­vio, kur vaikš­to žmo­nės, laks­to vai­kai, au­ga šiukš­lių kal­nas, o, pa­ki­lus di­des­niam vė­jui, jos ne­šio­ja­mos po vi­są gy­ve­na­mų na­mų kvar­ta­lą.

Rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, kas dė­sis va­sa­rą, jei taip ir to­liau neat­sa­kin­gai elg­si­mės. Įp­ro­čius, blo­gas ydas, bū­ti­na keis­ti. Ki­taip va­sa­rą nuo taip su­mes­tų šiukš­lių ne­be­per­lip­si­me, o dar ims ka­muo­ti ir smar­vė. Gal po šios ma­no ži­nu­tės bent da­lis žmo­nių pa­ga­liau su­voks, kad šiukš­lių mes­ti kur pa­puo­la ne­de­ra, ap­lin­kos tai ne­puo­šia, ir pa­tiems sma­gu­mo ne­su­tei­kia.

Ko­dėl žmo­nės ne­tu­ri tiek pro­to su­vok­ti, kur dė­ti sa­vo šiukš­les? Pri­de­du ke­lias nuo­trau­kas, kaip vaiz­das at­ro­do da­bar. Nors šiukš­lės jau bu­vo su­rink­tos ir iš­vež­tos pir­ma­die­nį, šis šiukš­lių kal­nas tik au­ga. Kaip sa­ko­ma, trukt už va­džių – vėl nuo pra­džių.