Nėra tokio žmogaus, kuriam medžiai, miškas būtų nesvarbūs, kuris būtų “prieš mišką”. Tai būtų tas pats, kas sakyti “aš prieš orą”, “aš prieš vandenį”. Kiekvienas žmogus, remdamasis vien tik savo patirtimi, vien tik savo profesija, vien tik savo poreikiais, gali sklandžiai paaiškinti, kuo jam medis, miškas yra svarbus. Esama ir mūsų rajone daug žmonių, kuriems miškas – šventvietė, daugiau nei medienos derlius.
Kovo viduryje po Pabalių botaninį draustinį pasivaikščioti su šeima atvykęs joniškietis, ilgametis pasienietis Raimondas Gurskis nustėro. Vaikščiodamas antrą šimtmetį skaičiuojančio miško pakraščiu ties siena su Latvija aptiko tikrą dykvietę – visai kaip Antano Baranausko aprašytame „Anykščių šilelyje“.
– Vaikštai po botaninį draustinį, ne šiaip miške. Tai reiškia, čia kažkas saugoma. Klaustukų, o ir įtarimų kyla daugiau, kai tą dykvietę gali pastebėti tik iš Latvijos pusės, iš Lietuvos to kirtimo visai nesimato. Likę tik čia augusių pušų storiausi kelmai. Radau vieną ripką, parsivežiau namo ir rieves suskaičiavau – ta nelaimėlė buvo sodinta 1885 metais, o tokių ar panašių amžiumi čia augo maždaug daugiau kaip dviejų hektarų plote, – pasakoja gamtai ir ypač miškui neabejingas joniškietis, šiais pasienio keliukais patruliavęs ir, valstybės sieną ir valstybės ženklus saugojęs du dešimtmečius.
Plačiau: „Sidabrės” gegužės 16 d. numeryje.