Noveletės apie trumpas ir trapias laimės akimirkas

No­ve­le­tės apie trum­pas ir tra­pias lai­mės aki­mir­kas

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Ra­šy­to­jai Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas ir Pra­nas Trei­nys, poe­tas Jo­nas Striel­kū­nas ir Lie­tu­vos ban­ki­nin­kys­tės pra­di­nin­kas Vla­das Jur­gu­tis, poe­tė Al­ma Ka­ro­sai­tė ir li­te­ra­tū­ro­lo­gas Vy­tau­tas Ku­bi­lius, ak­to­rius Lai­mo­nas No­rei­ka ir Sta­li­no anū­kas Alek­sand­ras Bur­dons­kis bei jo bu­vu­si žmo­na re­ži­sie­rė Da­lia Ta­mu­le­vi­čiū­tė. Kas juos vi­sus jun­gia? O jun­gia vie­na kny­ga. Jie vi­si – li­te­ra­tū­ro­lo­go ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko, kny­gų lei­dė­jo ir Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­čio Sta­sio Lips­kio nau­jau­sio do­ku­men­ti­nių no­ve­le­čių rin­ki­nio „Biog­ra­fi­jų per­lai“ he­ro­jai.

Do­ku­men­ti­nė no­ve­le­tė – trum­pa, tik­rais fak­tais pa­rem­ta no­ve­lė. Mu­zi­ko­je – tai inst­ru­men­ti­nė mi­nia­tiū­ra, ku­rio­je nuo­lat kei­čia­si trum­pos ly­ri­nės ir dra­ma­ti­nės te­mos. Kny­go­je spaus­di­na­mų no­ve­le­čių vei­kė­jai – žy­mios XX am­žiaus as­me­ny­bės. Sta­sį Lips­kį do­mi­na ke­li pa­grin­di­niai jų gy­ve­ni­mo frag­men­tai. Kaip au­to­rius ra­šo, „biog­ra­fi­jų per­lai“. Per fak­tą, de­ta­lę, epi­zo­dą at­sklei­džia­mas ryš­kių as­me­ny­bių cha­rak­te­ris, po­žiū­riai ir nuo­sta­tos.

Pa­mi­nė­si­me ke­le­tą. Poe­tas Jo­nas Striel­kū­nas ir Jo­ni­nių lau­ki­mas. Ra­mi, lė­ta die­na, ku­rio­je sly­pi ne­ri­mas: „Ne, nei gim­ta­die­nių, nei var­da­die­nių Striel­kū­nas nie­ka­da ne­su­reikš­min­da­vo, – ra­šo Sta­sys Lips­kis. – Bet iš pa­tir­ties ži­no­jo – į re­dak­ci­ją ateis ne vie­nas ko­le­ga, poe­tas ar šiaip bi­čiu­lis. Kas į ka­vi­nę kvies, o kas ir bu­te­lai­tį tu­rės ki­še­nė­je. To­kie jau žur­na­lis­tų įpro­čiai…“

Die­na prieš Jo­ni­nes – ir min­tys, ku­rios nu­ve­da to­li to­li, ska­ti­na pri­si­min­ti drau­gus ir pa­žįs­ta­mus.

Ki­to­je no­ve­lė­je „At­sa­ky­mą pa­ra­šė… ve­lio­nis“ pa­sa­ko­ja­ma apie tai, kaip ra­šy­to­jo Pra­no Trei­nio žmo­na Ele­na gau­na laiš­ką, ku­ria­me ap­gai­les­tau­ja­ma, kad ne­bė­ra jos vy­ro Pra­no. „Liks Pra­no pa­ra­šy­tos kny­gos ir sau­je­lė pe­le­nų“, – ra­šo­ma laiš­ke.

Ele­na su­lanks­to laiš­ką ir nuei­na į sve­tai­nę, kur Pra­nas Trei­nys skai­to spau­dą. „Tu gy­vas?“ – klau­sia ir per­duo­da laiš­ką. „Iš pra­džių Pra­nas iš­pu­čia akis, pa­skui ima šyp­so­tis, o dar vė­liau čium­pa ran­ko­mis už gal­vos – ak, per tą ro­ma­no ra­šy­mą bi­čiu­liui Sta­siui laiš­ką se­niai be­ra­šęs…“. Net­ru­kus sė­da prie sta­lo ir ra­šo sa­vo drau­gui laiš­ką – at­sa­ky­mą iš ano pa­sau­lio.

Emi­li­ja Pu­pė­nai­tė. „Taip, šian­dien ji at­si­svei­kins su Vil­niu­mi, ku­ria­me pra­gy­ve­no tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus. Kar­tu at­si­svei­kins su Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia – šven­to­ve, ku­rio­je ji ne kar­tą karš­tai mel­dė­si su vie­nin­te­le ir di­džią­ja gy­ve­ni­mo mei­le – Vla­du Jur­gu­čiu.“

Lie­tu­vos ban­ki­nin­kys­tės pra­di­nin­kas Vla­das Jur­gu­tis, Emi­li­ja Pu­pė­nai­tė ir prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų įvy­ku­si trau­ki­nio ka­tast­ro­fa Žas­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Apie tai – no­ve­le­tė­je „Ug­nis. Ir nie­ko dau­giau…“.

Apie Sta­li­no anū­ką Alek­sand­rą Bur­dons­kį ir teat­ro re­ži­sie­rę, ak­to­rę ir pe­da­go­gę Da­lią Ta­mu­le­vi­čiū­tę ir jų per­si­py­nu­sius gy­ve­ni­mus – no­ve­le­tė­je „Sta­li­no anū­kas ir lie­tu­viš­ki ak­cen­tai“.

No­ve­le­tė „Vie­nat­vė ne tik­tai vie­nu­mo­je…“ – apie poe­tės Al­mos Ka­ro­sai­tės vie­nat­vę ir tra­giš­kas pa­sku­ti­nes gy­ve­ni­mo aki­mir­kas. O no­ve­le­tė­je „Kad se­ne­liai su anū­kais ne­pra­si­lenk­tų…“ – apie pa­ties kny­gos au­to­riaus Sta­sio Lips­kio se­ne­lių Lips­kių tra­giš­ką li­ki­mą 1945-ųjų me­tų lie­pos 31-ąją Šiau­lių ra­jo­ne, Švend­rių kai­me. No­ve­le­tę spaus­di­na­me „Ato­lan­ko­se“.

Kny­go­je „Biog­ra­fi­jų per­lai“ ryš­ki ly­ri­nių ir dra­mi­nių te­mų kai­ta, links­mą po­kštą kei­čia tra­giš­ka gai­da, po ra­my­be sle­pia­si nos­tal­giš­kos gai­dos. Taip, kaip bū­na gy­ve­ni­me, kai dau­ge­lis spal­vų ir at­spal­vių su­si­pi­na į vie­ną py­nę.

Ra­šy­da­mas no­ve­le­tes au­to­rius rė­mė­si laiš­kais, ar­chy­vais, su­si­ti­ki­mų pri­si­mi­ni­mais. Kai ku­rios no­ve­le­tės anks­čiau bu­vo skelb­tos spau­do­je, ta­čiau nau­ja­me kon­teks­te jos įgau­na ir ki­to­kių at­spal­vių.

Jau tar­si ir tra­di­ci­ja ta­po, kad Sta­sys Lips­kis prieš sa­vo gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jus ir su­kak­tis skai­ty­to­jams pa­siū­lo pa­si­dai­ry­ti į ki­tų as­me­ny­bių gy­ve­ni­mus ir iš jų mo­ky­tis iš­min­ties. Taip tar­si sa­ky­da­mas: ką čia aš, va – žiū­rė­kit į juos… 2011 me­tais, švęs­da­mas 70-me­tį, skai­ty­to­jams pa­siū­lė kny­gą apie lai­min­gus ir gra­žius žmo­nes – apy­brai­žų rin­ki­nį „As­me­ny­bių gy­ve­ni­mo per­lai“. Tiks­liau, apie lai­min­gas aki­mir­kas jų gy­ve­ni­me, nes, pa­sak au­to­riaus, „lai­mė ne­ma­tuo­ja­ma vi­so­mis gy­ve­ni­mo die­no­mis – nuo gi­mi­mo iki mir­ties. Lai­mė – tik aki­mir­kų su­ma“.

O šie­met, kai drau­gai Sta­sį Lips­kį svei­ki­no su sep­ty­nias­de­šimt­penk­me­čiu, „Žu­vėd­ros“ lei­dyk­la ir au­to­rius pa­siū­lė skai­ty­ti „Biog­ra­fi­jų per­lus“. Ir vėl – apie ki­tų as­me­ny­bių gy­ve­ni­mus. Apie lai­mę, lai­min­gas aki­mir­kas, ku­rios bū­na la­bai trum­pos ir la­bai tra­pios.

Kad se­ne­liai su anū­kais ne­pra­si­lenk­tų…

Sta­sys LIPS­KIS

Ra­šy­to­jas

Ši­tą nuo­trau­ką man pa­li­ko ma­ma. Su mu­zi­kos inst­ru­men­tais jo­je – Lips­kių šei­ma. Tai – ma­no se­ne­liai. Va­ka­rais, po dar­bų, jie im­da­vo į ran­kas smui­ką, vio­lon­če­lę ar gi­ta­rą, ir per lau­kus bei pa­miš­kes nu­vil­ny­da­vo skam­bios lie­tu­viš­kos me­lo­di­jos.

Ta­ry­bi­niais me­tais ši nuo­trau­ka ne­ga­lė­jo bū­ti nie­kam ro­do­ma – ji sau­giai gu­lė­jo šei­mos al­bu­muo­se. Juk šią pa­pras­tų vals­tie­čių šei­mą 1945 me­tų lie­pos 31-osios va­ka­rą ru­sų ka­riai kar­tu su en­ka­vė­dis­tais su­de­gi­no gy­vus jų so­dy­bo­je. Kaip ir kai­my­nys­tė­je gy­ve­nu­sią Kle­mans­kių šei­mą. Tra­ge­di­ja įvy­ko Švend­rių kai­me, ne­to­li Rau­dė­nų (Šiau­lių ra­jo­nas). Tą­kart lieps­no­se žu­vo se­na­sis Ado­mas Lips­kis (g. 1874 m.) ir jo žmo­na Ju­li­ja Lips­kie­nė (g. 1894 m.). En­ka­vė­dis­tai pa­čiu­po iš lieps­no­jan­čio na­mo ban­džiu­sį iš­bėg­ti de­vy­nio­li­ka­me­tį sū­nų Vik­to­rą ir jį čia pat už­mu­šė bei įme­tė į lieps­no­jan­tį na­mą (nuo­trau­ko­je jis – pir­mas iš de­ši­nės). So­dy­bo­je gy­ve­nu­siai na­mų šei­mi­nin­kei pa­vy­ko pa­spruk­ti, bet nuo pa­tir­to siau­bo ir lieps­no­se ai­ma­nuo­jan­čių žmo­nių rė­ki­mo ji tuoj pat iš­pro­tė­jo…

Tą pa­čią pa­va­ka­rę ne­to­li esan­čios ir vėl­gi tų pa­čių ru­sų ka­rių bei en­ka­vė­dis­tų pa­deg­tos so­dy­bos lieps­no­se su­de­gė gy­vi Ona Kle­mans­kie­nė (g. 1900 m.) su dvi­de­šimt ket­ve­rių me­tų duk­ra Joa­na ir ke­tu­rio­li­ka­me­čiu sū­nu­mi Al­fon­su. Prie lieps­no­jan­čios so­dy­bos bu­vo nu­kan­kin­tas ir už­muš­tas se­na­sis An­ta­nas Kle­mans­kis (g. 1898 m.).

Štai kaip tra­ge­di­ją Švend­riuo­se pri­si­me­na vie­nas tos bai­sios pa­va­ka­rės liu­dy­to­jų – Ka­zys Kle­mans­kis: „En­ka­ve­dis­tai į so­dy­bą atė­jo pieš sau­lė­ly­dį. Tro­bos vi­du­je pra­dė­jo mus ka­man­ti­nė­ti, man ir tė­vui ran­kas su­ri­šo už nu­ga­ros. Pas­kui vi­sus iš­va­rė į kie­mą. At­ri­šo ran­kas. En­ka­ve­dis­tas tren­kė man su buo­že į krū­ti­nę. Ir vėl su­va­rė at­gal į jau pa­deg­tą tro­bą. Prieš tai nu­šo­vė šu­nį, iš­va­rė gy­vu­lius. Pir­miau­sia pa­de­gė ūki­nius pa­sta­tus. Lips­kių so­dy­ba jau de­gė. Tro­bo­je visi su­gu­lė­me ant grin­dų. Pra­dė­jo šau­dy­ti pro lan­gus. Aš, tė­vas ir ke­tu­rio­li­ka­me­tis Al­fu­kas nu­bė­go­me į ka­mi­ną. Al­fu­kas kaž­kur pa­si­li­ko. Aš ir tė­vas iš­rū­ko­me pro du­ris, esan­čias ka­mi­ne ir ve­dan­čias į ki­tą kie­mo pu­sę. Pa­si­lei­do­me bėg­ti link tvar­to. Už jo per­šo­vė bė­gan­tį tė­vą. Aš pa­si­lei­dau per ru­gių lau­ką į Vi­li­mie­nės so­dy­bos pu­sę. Bė­gau su­si­len­kęs, o kul­kos lė­kė pro au­sis. At­si­su­kau – jau­ja, tro­ba ir vi­sa so­dy­ba de­gė. Nu­bė­gau į miš­ką, įkri­tau į duo­bę ir taip iš­si­gel­bė­jau.“

1988-ai­siais me­tais, kai Lie­tu­vo­je pa­dvel­kė At­gi­mi­mo vė­jai, aš pir­miau­sia lei­dau­si ke­lio­nėn į se­ne­lių gim­tą­sias vie­tas, – su­si­ti­kau su dau­ge­liu dar gy­vų liu­di­nin­kų, ar­chy­vuo­se tiks­li­nau­si da­tas. Iš to pa­ties Švend­rių kai­mo ki­lu­si ži­no­ma sa­vi­veik­los en­tu­zias­tė ir ne­pa­mai­no­ma kai­mo ka­pe­lų kon­kur­sų ve­dė­ja Ste­fa Sut­ku­tė-Na­var­dai­tie­nė yra vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­mi­nu­si tą kar­tą pa­tir­tą lai­do­tu­vių siau­bą – su­de­gu­sių­jų ir žiau­riai nu­kan­kin­tų­jų kau­lai su­dė­ti į du di­džiu­lius kars­tus ir su­gul­dy­ti Rau­dė­nų baž­ny­čios šven­to­riu­je. Žmo­nės iš bai­mės bi­jo­ję net pra­si­žio­ti ar tuo la­biau pa­žvelg­ti vie­nas ki­tam į akis… Kul­tū­ros žy­mū­nė, re­gis, dar ir šian­dien te­be­gir­di tą bai­sią spen­gian­čią ty­lą Rau­dė­nų šven­to­riu­je, ty­lą, šim­tą­syk bai­ses­nę už praū­žu­sio ka­ro dun­de­sius…

Ši­tą nuo­trau­ką aš ir da­bar sau­gau kaip bran­gią se­ne­lių re­lik­vi­ją. Ta­čiau tik vi­sai ne­se­niai aš at­krei­piau dė­me­sį į ant­ro­je nuo­trau­kos pu­sė­je pieš­tu­ku už­ra­šy­tą da­tą – 1940 m. bir­že­lio 15-oji… Atk­rei­piau to­dėl, kad vie­nai ra­šo­mai kny­gai rin­kau me­džia­gą bū­tent apie tą die­ną – bir­že­lio 15-ąją. O kuo gi reikš­min­ga ši die­na? Tik­riau – ne reikš­min­ga, o vėl­gi tra­giš­ka. Tą die­ną į Lie­tu­vos mies­te­lius įro­po­jo so­vie­ti­niai tan­kai.

Tos die­nos, birželio15-osios, šeš­ta­die­nio, ry­tą pa­sau­lis dar, re­gis, nie­ko blo­go ne­ža­dė­jo Lie­tu­vai. Pa­si­ro­dęs „Lie­tu­vos ai­das“ pir­ma­ja­me pus­la­py­je įde­da to­kią pa­dė­ką: „Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas dė­ko­ja vi­siems jį svei­ki­nu­siems var­di­nių pro­ga“. Re­gis, įpras­ti­nė die­na, bet at­si­mi­ni­mų bei ro­ma­nų pus­la­piuo­se ji taps vie­na iš ryš­kiau­siai pa­vaiz­duo­tų­jų… 1965 me­tais Lon­do­ne iš­leis­to­je kny­go­je „Ago­ni­ja“ ra­šy­to­jas Jur­gis Gliau­da ra­šo: „Die­na bu­vo sau­lė­ta, ry­to švie­žu­mas jau bu­vo din­gęs, oras ža­dė­jo karš­tį, bet, ei­nant pro Viz­ba­ro pi­lai­tę ir Kau­ko gat­vės laip­tus, gai­vus vė­jas nuo Ne­mu­no sie­kė čia ir tar­šė plau­kus. Jis su­si­ti­ko ke­lis pa­žįs­ta­mus, jų vei­duo­se bu­vo są­my­šis. Pir­mą kar­tą, nu­si­lei­dęs į mies­tą jis pa­ma­tė tan­ke­tes, kai kur jos už­griu­vo iš­ti­sus kvar­ta­lus.“

Tą die­ną iš Gai­žiū­nų po­li­go­no pa­si­ro­dę pir­mie­ji ru­sų tan­kai iš Sa­va­no­rių pro­spek­to at­rie­dė­jo į Lais­vės alė­ją, ki­ti ro­po­jo aukš­tyn Pa­ro­dos gat­ve… Tų įvy­kių liu­di­nin­kas Alek­sand­ras Mer­ke­lis Niu­jor­ke 1961 me­tais iš­leis­to­je kny­go­je „An­ta­nas Sme­to­na“ taip ap­ra­šė bir­že­lio 15-osios po­pie­tę: „Rau­do­no­sios ar­mi­jos tan­kų burz­gė­ji­mas pa­trau­kė vi­sų dė­me­sį. Juos pa­ma­čius, kiek­vie­no lie­tu­vio sie­lą su­krė­tė kaž­kas bai­siai klai­kaus, stul­bi­nan­čio. Pa­ba­lu­siuos vei­duos akys pa­sru­vo aša­ro­mis. Kur ne kur su­stin­gu­sioj mi­nioj bu­vo gir­dė­ti šū­kau­jant, reiš­kiant džiaugs­mą Rau­do­na­jai ar­mi­jai, triuš­ki­nan­čiai sa­vo tan­kais Lie­tu­vos lais­vę. Pro­tar­piais tan­kis­tams bu­vo mė­to­mos ir gė­lių puokš­tės.“

Ko­kia li­ki­mo iro­ni­ja! Tą pa­čią die­ną, kai Švend­riuo­se, Lips­kių šei­mos ka­pe­los at­lie­ka­mos skam­bė­jo sma­gios lie­tu­viš­kos me­lo­di­jos, po Kau­no Lais­vės alė­ją šmi­ri­nė­jo ru­sų tan­kai, ku­riais at­rie­dė­ję ka­rei­vė­liai po pen­ke­rių me­tų lieps­no­mis pa­leis dvi Švend­rių so­dy­bas su gy­vais, juo­se už­da­ry­tais nie­kuo ne­kal­tais žmo­nė­mis…

Tik­rai nie­kuo ne­kal­tais. En­ka­vė­dis­tų įnir­šis bu­vo su­pran­ta­mas, – iš tų dvie­jų su­de­gin­tų so­dy­bų du jau­nuo­liai ven­gė so­vie­ti­nės ar­mi­jos ir slaps­tė­si. Bet bū­tent tą pa­čią die­ną, lie­pos 31-ąją, Sta­sys Lips­kis (jis, ma­no dė­dė, nuo­trau­ko­je – jis pir­mas iš kai­rės) sė­do ant dvi­ra­čio ir tė­vų šiap taip įkal­bin­tas iš­va­žia­vo į Kur­šė­nų vals­čių pa­si­duo­ti ar­mi­jai. O tuo me­tu, tik ki­tu ke­liu, per Rau­dė­nus, į Švend­rių kai­mą at­sku­bė­jo ge­rai gink­luo­tų ka­rei­vė­lių ir en­ka­vėdis­tų bū­rys su vie­nu tiks­lu – su­de­gin­ti so­dy­bas su gy­vais žmo­nė­mis…

Taip ma­no se­ne­liai (se­ne­lis, kaip ma­ty­ti nuo­trau­ko­je, bu­vo su me­di­ne ko­ja) gy­vi žu­vo oku­pan­tų lieps­no­se. To­dėl aš au­gau ir užau­gau be se­ne­lių glo­bos ir mei­lės, aš jau ne­ma­čiau jų gy­vų…

Bet­gi kiek­vie­nas žmo­gus na­tū­ra­liai tu­ri ke­tu­ris se­ne­lius – du iš tė­vo pu­sės, du – iš mo­ti­nos. Ma­no tė­vo tė­vai gy­vi su­de­gin­ti lieps­no­se. O ma­no mo­ti­nos tė­vai, dar tris­de­šim­tai­siais me­tais emig­ra­vę į Ame­ri­ką, ten kaž­kur ir din­go šach­to­se… Ma­ma, kol bu­vo gy­va, sva­jo­jo ka­da nors su­ras­ti bent ko­kių nors gi­mi­nių, gal jos tė­vus pa­ži­no­ju­sių… Bet ji mi­rė dar At­gi­mi­mo prie­šauš­ry, 1986-ai­siais, kai apie Ame­ri­ką ji pa­pras­čiau­siai bi­jo­jo gal­vo­ti…

Taip ir užau­gau be se­ne­lių glo­bos bei ši­lu­mos. Gal to­dėl vie­nin­te­lė da­bar pa­guo­da – ma­no anū­kai – Ai­das-Vil­nius ir Jo­ris. Ko ne­ga­vau gy­ve­ni­me, se­ne­lių ši­lu­mą no­riu ati­duo­ti tiems, ku­rie va­di­na ma­ne se­ne­liu…

To­dėl ir šiam ra­ši­niui pa­rin­kau pa­pras­čiau­sią tie­są – kad se­ne­liai su anū­kais ne­pra­si­lenk­tų…