Po aštuonerių metų, praleistų emigracijoje, tuo pačiu baltu vaikystės vieškeliu pro Niūraičius į senąjį dvariškąjį Vaizgučių kaimą sugrįžo Timūras Juldaševas. Grįžo ne vienas. Šalia – mažutė, smulkutė, Portugalijos karštos saulės nubučiuota jo jaunoji žmona Liliana, ant rankų – vos metukų jųdviejų sūnelis Andrius. Gerdamas svaigų iki skausmo pažįstamų ir mielų laukų vėją, Timūras savo šeimai pasakojo, kaip čia rudenį sninga geltonais klevų lapais, tarsi žvaigždėmis, kaip traška lauko balos, kai pavasario vėjas plėšo ledą, gurgia upeliai, kokią simfoniją užgroja siūruojančios kviečių varpos, o joms atkartoja aukštai praskrendančios gervės…
Nuo tų jaudinančių sugrįžtuvių prabėgo jau penkeri metai. Šiandien nuo vieškelio, vedančio link Gasčiūnų, išretėjusiuose Vaizgučiuose iš tolo šviečia svyruoklių beržų šakomis apglėbta jaunos šeimos sodyba su sodraus raudonio namų stogu, po kuriuo krykštauja tas pats, tik jau ūgtelėjęs šešerių Andriukas, tėčio iš Jungtinės Karalystės ant rankų parsineštas.
Timūras labai laimingas, nes visos vaikystės svajonės išsipildė. Jas įgyvendinti padėjo mylima žmona Liliana. Tik be galo mylinti moteris gali sekti paskui vyrą kad ir į pasaulio kraštą. Portugalijoje gimusi ir užaugusi moteris Timūrui pasakė: „Kur tu – ten ir aš. Ir visai nesvarbu, kur…“ Šiandien Liliana, paklausta, kaip sekasi Vaizgučiuose, laimingai šyptels: „Gerai. Viską, ko reikia, jau turiu“.
Plačiau balandžio 3 d. „Sidabrės“ numeryje.