Mokytojų kambario sindromas

Mo­ky­to­jų kam­ba­rio sind­ro­mas

Auš­ra LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ

Nor­ma­liam žmo­gui me­tai bai­gia­si gruo­džio pa­bai­go­je. Mo­ky­to­jai var­gu ar ga­li pre­ten­duo­ti į nor­ma­lių žmo­nių ka­te­go­ri­ją. Dėl ke­le­to prie­žas­čių. Vie­na iš jų yra ta, kad mo­ky­to­jai me­tų pa­bai­ga lai­ko ne gruo­džio 31-ąją, kai pleš­ka fe­jer­ver­kų ir šam­pa­no kamš­čių sal­vės, o pa­sku­ti­nes bir­že­lio die­nas, lip­nias ir tą­sias it pa­ti­žę sal­dai­niai. Prie­žas­čių, ko­dėl mo­ky­to­jus ga­li­ma iš­brauk­ti iš nor­ma­lių­jų sluoks­nio, bū­tų ga­li­ma var­din­ti ir dau­giau. So­cia­li­nių, psi­cho­lo­gi­nių, eko­no­mi­nių. Ta­čiau kol kas už­teks vie­nos, jau anks­čiau pa­mi­nė­tos.

Apie ar­tė­jan­čią me­tų pa­bai­gą pra­ne­ša tam tik­ri ženk­lai. Tar­si epi­lep­ti­kui apie ar­tė­jan­tį prie­puo­lį. Ne Ka­lė­dų eg­lė mies­to cent­re, ne do­va­nų pa­ka­vi­mo po­pie­riaus ak­ci­jos prie­kyb­cent­riuo­se ir ne ten pat gro­jan­čios iš sve­tur im­por­tuo­tos Ka­lė­dų gies­mės la ,,Last Chrit­mas I ga­ve you my heart“. Ženk­lai ma­žiau ra­cio­na­lūs, men­kiau ma­te­ria­li­zuo­ti ir jau vi­sai de­zer­ty­ra­vę iš lo­gi­kos dės­nių vei­ki­mo zo­nos.

Pir­miau­sia imi veng­ti mo­ky­to­jų kam­ba­rio. Pra­de­di bai­min­tis, kad kaip Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi he­ro­jus ga­li pa­tek­ti į šu­li­nį, iš ku­rio pa­slap­tin­gai dings ko­pė­čios, jun­gian­čios dvi erd­ves: rea­lią šia­pu­sy­bę ir klaust­ro­fo­biš­ką po­že­mio sfe­rą, ku­rio­je ka­ra­liau­ja sap­nai, Ha­das ir iš­si­pil­dy­mą ža­dan­ti fik­ci­ja. Ku­ri sfe­ra pra­na­šes­nė – po­žiū­rio, at­skai­tos taš­ko ir nuo­tai­kos klau­si­mas. Ta­čiau bū­tent mo­ky­to­jų kam­ba­ry­je ky­la rea­lus pa­vo­jus as­me­ni­nei sau­gu­mo zo­nai bū­ti uzur­puo­tai. Šlykš­čių kve­pa­lų, be­pras­mių po­kal­bių, nie­ko ne­reiš­kian­čių žo­džių ir su­si­reikš­mi­nu­sių mi­nų. Imi ne­kęs­ti ko­le­gų. Kiek­vie­no at­ski­rai ir vi­sų kar­tu su­dė­jus. Va­do­vių la­biau nei pa­sau­li­nio tva­no ar tre­čio­jo pa­sau­li­nio ga­li­my­bės. Nes jei ne tva­nas, tai jos už­pils rei­ka­la­vi­mais – ata­skai­tų, pla­nų, nuo­sta­tų ir dar vel­niai ži­no ko­kių po­pie­rių. Po­pie­rius mo­kyk­lo­je – val­do­vas ir die­vas vie­na­me. Jam mel­džia­mės ir sta­ti, ir pri­klau­pę.

Kas­dien jau­ti, kaip nea­py­kan­tos dia­pa­zo­nas plin­ta ra­ti­lais, ryš­kė­da­mas, stip­rė­da­mas, tai nu­tol­da­mas, tai vėl priar­tė­da­mas. Į epi­cent­rą ne­pa­ten­ka tik drau­gės. Jų ma­no­ji nuo­tai­ka ne­vei­kia, o psi­cho­zė iš pu­siaus­vy­ros neiš­mu­ša. Prieš­nuo­dį su­ran­da grei­tai, ne­rim­tai skam­ban­čių iš­si­su­ki­nė­ji­mų ne­gir­di – te­ki­la ar ,,Pas­ken­duo­lė“? Šio­kią to­kią pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bę pa­lie­ka, su­bti­liai gerb­da­mos as­mens lais­vę. Už tai aš jas ir mėgs­tu. Be to, su jo­mis ne­rei­kia bi­jo­ti sa­vęs pa­čios, vi­so­kios. Ci­niš­kos, sen­ti­men­ta­lios, plokš­čia krū­ti­ne ir kiau­ra ko­ji­ne. Ga­lim gurkš­no­ti te­ki­lą, už­kąs­da­mos cit­ri­na, ir ci­tuo­ti ru­sų kla­si­kus. Ga­lim skai­ty­ti ,,Šiau­rės Atė­nų“ jau­nų­jų poe­tų kū­ry­bą ir pri­si­pa­žin­ti, kad ją in­terp­re­tuo­ti, net ir tu­rė­da­mos ga­na tvir­tą fi­lo­lo­gi­nį iš­si­la­vi­ni­mą, esam neį­ga­lios. Imp­re­sio­niz­mą nuo eksp­re­sio­niz­mo at­ski­riu be var­go, o štai da­daiz­mą ir ima­ži­niz­mą – ga­liu ir su­pai­nio­ti. Ga­lų ga­le net bū­da­ma fi­lo­lo­gė ne­mo­ku ra­šy­ti. Ne­tu­riu ta­len­to, pa­ra­ko ir ne­su­ge­bu iš­plė­to­ti pa­do­res­nio siu­že­to. Net­gi ei­li­nis še­še­tu­ki­nin­kas ret­kar­čiais su­kur­pia ge­res­nių is­to­ri­jų už tas, ku­rias su­sap­nuo­ju ar iš­me­di­tuo­ju.

Iš to­li­mų­jų uni­ver­si­te­to lai­kų pri­si­me­nu dės­ty­to­jos, mo­kiu­sios mus teks­to kū­ri­mo pa­slap­čių ir su­bti­ly­bių, pa­mo­ky­mus. Kad teks­to ne­rei­kė­tų pra­dė­ti jung­tu­ku. Šį rei­ka­la­vi­mą šia­me teks­te iš­lai­kiau be var­go. Nes ne­mėgs­tu jung­tu­kų, ypač ,,jei­gu“. Jis kaž­koks ne­konk­re­tus, įtar­ti­nas ir fri­gi­diš­kas. Be to, kaip ir ne­tu­ri tos pa­čios šak­nies drau­gų, bend­ri­nin­kų. Ir la­bai pri­me­na mo­ky­to­jų kam­ba­rio at­mos­fe­rą: ,,Jei­gu tu man taip, tai aš tau taip ir dar anaip.“ Kū­ry­bi­nio ra­šy­mo dės­ty­to­ja, ta­da ži­no­ma poe­tė, ke­lių pre­mi­jų lau­rea­tė, o vė­liau in­dų plo­vė­ja kaž­ko­kia­me Ang­li­jos ,,grea­sy spoon“ ba­re, kiek­vie­na­me teks­te rei­ka­la­vo mi­nė­ti mir­tį. Bet ko­kia for­ma, bet ko­kiu pa­vi­da­lu. Ka­pų, ago­ni­jos apim­to žmo­gaus akių, kars­to mez­gi­nių ar lai­do­ji­mo biu­ro dar­buo­to­jo. Nors man jie, tie dar­buo­to­jai, daž­niau­siai pri­me­na per­so­nas, tu­rin­čias kri­mi­na­li­nę praei­tį, o atei­ties ne­tu­rin­čias jo­kios. Jei­gu pa­vyks, mir­tį pa­mi­nė­siu ir šia­me teks­te. Jei­gu ne, tai bus įro­dy­mas, kad už kur­są gau­tas įver­ti­ni­mas ,,de­vy­ni“ dau­giau ne­gu pa­grįs­tas, tei­sė­tas. Iki de­šim­tu­ko bū­tent ir pri­trū­ko efek­tin­go mir­ties vaiz­do me­tų pa­bai­go­je ver­tin­to­je esė. Tie­sa, kur­se bu­vo­me dvi stu­den­tės to­kiais pat var­dais. Dės­ty­to­ja su­pai­nio­jo ir bend­ra­var­dės de­šim­tu­kas ati­te­ko man. Ne­no­rė­jo brau­ky­ti įskai­tų kny­ge­lės, tad li­kau su gar­bės sko­la. Pa­ža­dė­jau ją ati­duo­ti – pa­ra­šy­ti teks­tą, ku­ria­me bū­ti­nai bus mi­ni­ma mir­tis. Bet ko­kia for­ma, bet ko­kiu pa­vi­da­lu.

De­ja, pa­ža­do neiš­te­sė­jau. Apie mir­tį ta­da ži­no­jau ne dau­giau, ne­gu ži­nau šian­dien. Kad ji ga­li bū­ti vi­so­kių pa­vi­da­lų ir fak­tū­rų. Se­ne­lis tie­siog už­mi­go. Gu­lė­jo ra­mus, aukš­tas ir kau­lė­tas. Toks, koks bu­vo vi­sa­da. Drau­gę Al­mą, grįž­tan­čią iš mo­kyk­los, mir­ti­nai per­va­žia­vo au­to­bu­sas, o kars­te ji la­biau pri­mi­nė an­ge­lą Re­ne­san­so dai­li­nin­kų pa­veiks­luo­se. Ki­ta drau­gė pri­si­gė­rė tab­le­čių. Kai ją ra­do, plau­kai juo­du de­be­siu bu­vo nu­klo­ję ne­prie­kaiš­tin­gai iš­bliz­gin­tą par­ke­tą, o di­džiu­lės tam­sios akys žvel­gė kiau­rai sie­ną į dar­že­lio kie­me žai­džian­čius vai­kus. Lū­pos, iš­da­žy­tos krau­jo rau­do­nu­mo lūp­da­žiu, ku­rį kaip gim­ta­die­nio do­va­ną at­siun­tė te­ta iš tuo­met mis­ti­nės, tik geog­ra­fi­jos at­la­suo­se ma­ty­tos Ame­ri­kos, lyg ruo­šė­si tar­ti žo­dį. Pa­si­tik­ti švie­sos tu­ne­lio ga­le išė­jo gra­ži tar­si Ho­li­vu­do fil­mų me­ga ž­vaigž­dė. Ne­pa­li­ku­si jo­kių laiš­kų. Jo­kių at­si­pra­šy­mų, paaiš­ki­ni­mų, kal­ti­ni­mų. Jo­kių teks­tų, iš­sky­rus pa­ra­šy­tą­jį juo­dų plau­kų sruo­go­mis.

O štai kur­so drau­gų, ga­vu­sių de­šim­tu­kus, teks­tus iš­spaus­di­no ,,Ne­mu­nas“. Ma­no, ži­no­ma, ne. Jau sa­kiau, kad de­šim­tu­ką ga­vau per ap­si­ri­ki­mą. Už­tai kaip nu­ste­bau, kai vie­nos la­bai gir­tos (be jo­kių aliu­zi­jų į al­ko­ho­lį) gru­pės drau­gės la­bai gir­tą (taip pat be pro­mi­lių) teks­tą, tik jau ang­lų kal­ba, ra­dau po po­ros me­tų vie­na­me ang­liš­ka­me žur­na­le. Žur­na­lo pa­va­di­ni­mą pa­mir­šau. O drau­gės no­ve­lę ga­lė­čiau at­pa­sa­ko­ti lais­vai. Dviem kal­bo­mis – lie­tu­vių ir ang­lų. Iden­tiš­kai. Tik ang­liš­ko­ji is­to­ri­ja ang­liš­ka­me lei­di­ny­je tu­rė­jo prie­ra­šą ,,Eng­lish ta­le“. Ta­da su­py­kau, kad toks rim­tas lei­di­nys lei­džia­si ap­gau­na­mas ir pla­gia­tą prii­ma kaip au­to­ri­nį dar­bą. Da­bar ne­be­pyk­čiau. Nu­ra­šy­čiau vis­ką Jun­gui, ko­lek­ty­vi­nei pa­są­mo­nei ir ar­che­ti­pi­niam mąs­ty­mui. Ir mo­ky­to­jų kam­ba­rio sind­ro­mui. To pa­ties mo­ky­to­jų kam­ba­rio, ku­rio ne­mė­gau bū­da­ma dar stu­den­tė ir ku­rio imu veng­ti moks­lo me­tų pa­bai­go­je kaip ma­no tak­sas mau­dy­nių.

Vienas amerikietis mokytojas, kurio pavardė pasimetė atminties palėpėse, nustojęs juo būti, parašė romaną apie savo darbą, mokyklą, mokinius. Ir mokytojų kambario įnamius. Jis tvirtina, kad amerikiečio finansinė padėtis tuo geresnė, kuo toliau nuo mokyklos jis esąs. Mums lygintis su amerikiečiais nei korektiška, nei protinga. Lietuviai nuo amerikiečių skiriasi kaip mano taksas nuo kaimynų pitbulio. Kuo lietuvis toliau nuo mokyklos, tuo geresnė jo psichinė būsena. Finansinė padėtis – šiokia tokia, labai įvairi. Ją labiau lemia ne priklausymas nacijai, o visiškai patriotiškai nekonotuoti dalykai: stažas, kategorija, sugebėjimas įsiteikti tiems, kurie mano turį antgamtinių galių ir įgaliojimų spręsti ir lemti ne tokių apdovanotųjų veiklą. O štai psichinė būsena dažnai kelia rimtų įtarimų. Kuo toliau esi nuo mokyklos, tuo daugiau nervinių ląstelių lieka tavo (ne)kilnojamos nuosavybės registre. Tuo giedriau žvelgi į save, šalia esantį ir pasaulį tiek toje, tiek kitoje tvoros pusėje. Tuo rečiau praveri mokytojų kambario duris. Nes tai vieta, kur (ypač metų pabaigoje, tų metų, kurie baigiasi vasarą) kyla psichozė. Iš pradžių jos požymiai būna neryškūs, išskydę. Vėliau pamažu susifokusuoja, ima lokalizuotis. Įgauna formą, struktūrą, kvapą, garsą. Net faktūrą. Norėtųsi, kad tai būtų aksomas kaip ,,gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Tačiau labiau primena sizalio buklų brūkštelėjimą per dar tebekraujuojančią stigmą.

Psichozė – užkrečiama. Labiau negu Ebola, Zikos virusas ar kokia ten ragų  – nagų liga. Plinta žaibiškai, be plano, be atrankos. Vakcinos nėra. Taisyklių, kaip apsisaugoti, irgi nėra. Apskritai mokykla – tai vieta, kur galioja visos taisyklės, išskyrus tas, kurios surašytos oficialiuose veiklos dokumentuose ir vidaus darbo aprašuose. Pastarosios skaitomos tik vieną kartą – jas kuriant. Vėliau įsegamos į storą, solidžiai atrodantį segtuvą ir pamirštamos. Veiksmingiausios čia nelegalios taisyklės. Jos veikia be patvirtinimų ir sutikimų. Visi apsimeta, kad apie jas nieko nežino, nors moka atmintinai. Rašytinės, oficialiosios taisyklės čia mutuoja, logika, kuria jos grįstos, virsta pigia kekše tinklinėmis kojinėmis, o žmoniškumas teka tik viena kryptimi ir neturi priešpriešinio eismo juostos. Užtai čia norisi kalbėti ciniškai arba niekaip. Dar nebent citatomis. Kad ir Freddie Mercury: ,,What people do to other souls / They take their lives – / Destroy their goals? Their basic pride and dignity / Is stripped and torn / And shown no pity“. Dar drąsiau, be užuolankų rėžė Andrew Holmesas ir Danas Wilsonas: ,,Jokie kankinimai negali taip sugniuždyti dvasios, kaip ilgai trunkantis buvimas su bendradarbiais.“ Tad kuo daugiau laiko su jais praleidi, tuo didesnė tikimybė tapti mizantropu. Kita vertus, mizantropija – aiškus ženklas, kad artėja metų pabaiga. O tai reiškia, kad prieš akis – 56 laisvos dienos. Ypatingos dienos. Galiu prisiekti, kad nevalgysiu mėsos, nesikeiksiu rusiškai, net atsisakysiu mėgstamiausio Tomo Kolinso (žinoma, ne vyro, o kokteilio). Skaitysiu tik padorias knygas, susapnuosiu seriją sapnų apie gyvenimą paralelinėse erdvėse, kur niekas nerašo įsakymų, kur niekam neužkliūva kalbos tonai ir pustoniai, žvilgsnių strėlės ir špagos. Kur visi viskuo patenkinti. Visomis prasmėmis, tarp jų ir seksualiai. Kur negyvena jokie homo pedagogicus, ,,aplipę kultūringais melais, šizofrenijom ir kompleksais, institucionalizuotom religijom ir ideologijom“. Nuo šaldytuvo dings visi privalomų darbų sąrašai. Liks tik vaizdai iš kadaise lankytų vietų banaliuose magnetukuose. Sibelės fontanas, Teidės ugnikalnio kontūrai palmių lapų panoramoje, benosis Sfinksas, baltai žydras Santorino miražas, chrestomatinis Eifelio bokštas. Vaizdai tokie beasmeniai, kad gali būti ir sapno atplaišos. O gal ir praeities atšešėliai dabarties audinyje.

Dabar jau nebijau, kad dabartis gali ,,ištikti kaip uždelsto veikimo bomba“. Kaip neplanuotas nėštumas. Kaip seniai mylėto vyro skambutis. Tiesiog pereinu į Privacy Enchanced Mail – sustiprinto režimo pašto zoną. Čia negalioja svetimos taisyklės, planai ir nurodymai. Čia blokuojamos dešrų ir vaistų reklamos, apklausos, kokiu muilu prausiesi ir kokia pasta valaisi dantų likučius. Čia nereikia vykdyti svetimų sprendimų. Čia net gali turėti savo nuomonę (o tai jau didžiulė prabanga). Čia jau nebepateks laiškai, siūlantys išpildyti slapčiausias erotines fantazijas ar pasididinti penį. Negali padidinti ar sumažinti to, ko neturi. Išsivėdinsiu kambarį ir galvą. Nulakuosiu parketą ir nagus. Pastaruosius žaliai. Nes žalia ramina pavargusias akis. Neskaitysiu H. Murakami, nes galiu supainioti šiuos metus su 1Q84. Neskaitysiu ir pradedančiųjų poezijos. Nes nemėgstu daugtaškių. Kaip mokytojų kambario nekalendorinių metų pabaigoje, kaip tekstų su efektingu mirties vaizdu. Kaip jungtukų, ypač ,,jeigu“.