Mergytė su kuprine: bandant išlaikyti pusiausvyrą

Mer­gy­tė su kup­ri­ne: ban­dant iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Li­ki­mas ne­gai­les­tin­gas: pik­ta li­ga, ap­sto­ju­si dai­li­nin­kę ke­ra­mi­kę, Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tę Ge­no­vai­tę Ja­cė­nai­tę, neat­sit­rau­kė. Prieš sa­vai­tę pa­skli­do liūd­na ži­nia: dai­li­nin­kė iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn. Praė­ju­sį sek­ma­die­nį am­ži­nai­siais jos na­mais ta­po Ro­kan­tiš­kių ka­pi­nės Vil­niu­je. Pas­ku­ti­nį kar­tą su dai­li­nin­ke te­ko su­si­tik­ti, bend­rau­ti ir ją fo­tog­ra­fuo­ti šie­met, bir­že­lio 9 die­ną, jos bu­te Vil­niu­je.

Šian­dien – ke­le­tas frag­men­tų ir pa­sku­ti­nio su­si­ti­ki­mo, ku­ria­me po­kal­bio gi­jos su­jun­gė da­bar­tį su praei­ti­mi, dai­li­nin­kės gim­tuo­sius Kur­šė­nus ir Vil­nių.

Vie­na­me po­kal­by­je, ku­rį spaus­di­no­me „Ato­lan­ko­se“, Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė sa­kė: „Vil­niu­je aš esu, bet gy­ve­nu Kur­šė­nuo­se. Ži­no­ma, ne šian­die­ni­nia­me, šva­ria­me, be­to­ni­nia­me mies­te­ly­je, bet anų lai­kų, lyg lė­tos Ven­tos sro­vė, ža­lia­me, ma­ža­me, lyg ir sa­vo kie­me, Že­mai­ti­jos ly­gu­mų mies­te­ly­je. Jie man ir įdo­mes­ni, nes da­bar­ti­niai sve­ti­mi, šal­ti. Net ir te­be­san­tis gim­ta­sis, bu­vęs vi­jok­liais apau­gęs na­mas, ne­be ma­no tė­viš­kė – par­duo­tas.“

Šiuo­met Vil­niu­je

Vie­no kam­ba­rio bu­te ty­lu­tė­liai ty­lu, ne­si­gir­di gat­vės burz­gi­mo. Net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad pro sie­nas ir lan­gus ne­pra­sisk­ver­bia įky­ruo­lis triukš­mas.

Vie­nas pa­veiks­las ypač su­ža­vi vi­sus – kam­ba­rio lan­gas, pro ku­rį at­si­ve­ria įspū­din­ga Ši­lo til­to ir Žir­mū­nų pa­no­ra­ma. „Va­ka­rai čia gra­žūs, – sa­ko Ge­no­vai­tė. – La­bai gra­žūs sau­lė­ly­džiai. Sė­džiu, žiū­riu ir vis džiau­giuo­si jais… Sau­lė­te­kių ne­ma­tau…“

Anuo­met Kur­šė­nuo­se. Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė:

– Gi­miau va­sa­rą, bir­že­lio pir­mą­ją. Bu­vau pir­mas vai­kas jau­noj šei­moj. Tė­tis Fa­bi­jo­nas Ja­cė­nas – pa­šti­nin­kas. Ma­ma An­ta­ni­na – siu­vė­ja. Pas mus gy­ve­no mo­čiu­tė – ma­mos ma­ma. Tė­vai bu­vo pa­siė­mę pa­sko­lą, jai grą­žin­ti la­bai rei­kė­jo pi­ni­gė­lių už­dirb­ti. Ma­ma nuo švie­sos lig tam­sos dirb­da­vo. Pas­ko­lė­lę rei­kė­jo deng­ti, at­ly­gi­ni­mai ma­ži. Tė­tis už 18 dar­bo va­lan­dų die­ną per mė­ne­sį gau­da­vo 110 li­tų. Tai bu­vo la­bai ne­daug. Pas­ko­lą pa­siė­mė tais me­tais, kai aš gi­miau (1933 m.), o bai­gė iš­mo­kė­ti 1939 me­tais. Kar­tą tė­tis pa­rė­jo nu­džiu­gęs, kad jau iš­mo­kė­ta. Bet kiau­lys­tės dės­nis – pra­ne­ša, kad vi­sos pa­sko­los yra nu­ra­šo­mos.

Pa­sis­ta­tė tro­bą, skly­pu­ką nu­si­pir­kę iš ame­ri­ko­no. Ta tro­ba prie pat plen­to, prie Pa­pil­ke­lio. O ap­lin­kui bu­vo kle­bo­no ar­ba pa­ra­pi­jos lau­kai. At­si­me­nu sa­vo pir­muo­sius žings­nius. Bu­vo įspū­din­ga, na­mas jau pa­sta­ty­tas, tė­tis ka­lė grin­dis, jos bal­tų len­tų, kam­ba­rio lan­gas į va­ka­rus. Jis dar be stik­lo, už­kal­tas len­to­mis, o pro ply­šį sau­lė švie­čia. Tė­tis klū­po ant grin­dų ir iš­skė­tęs ran­kas sa­ko: ateik, ateik pas ma­ne, Ge­nu­te. Ma­tyt, ma­ma ma­ne pa­lei­do… Aš bė­gu tuo spin­du­liu pas tė­tį. Tą jaus­mą ir da­bar jun­tu: aš ne bė­gu – skren­du… Tai bu­vo pir­mie­ji ma­no žings­niai, sa­va­ran­kiš­ki.

Šiuo­met Vil­niu­je. Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė:

– Da­bar ma­no vi­sos ke­lio­nės už­da­ry­tos. Vaikš­tau tik iš kam­ba­rio į vir­tu­vę, vo­nią, vėl at­gal – tuo tri­kam­piu. Jei kas ma­ne ve­žas, ge­riau­siu at­ve­ju nu­si­lei­džiu į apa­čią ir va­žiuo­ju nuo du­rų lig du­rų. To­kios ma­no iš­ga­lės be­li­ko. Bet aš se­ku liau­dies me­ną, kiek ga­liu. La­bai per­gy­ve­nu, kad nė­ra švie­čia­mas jau­ni­mas. Pa­ma­tęs puo­dą ga­lė­jai at­skir­ti, kur jis da­ry­tas. Kaip kry­žius, kop­lyts­tul­pis. Da­bar pa­ma­to žmo­nės ko­kį ga­mi­nį, gra­žu – tai ir pa­si­da­rom taip. Bet kad čia ne mū­sų. La­bai iš­gy­ve­nu dėl to.

Anuo­met Kur­šė­nuo­se. Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė:

– Ma­ma vi­są lai­ką dir­bo, o aš prie mo­čiu­tės pri­ki­bu­si vis iš pa­skos. Me­to, kai skai­ty­ti ne­mo­kė­jau, neat­si­me­nu. Rai­des pa­ro­dė, nuo pen­ke­rių jau skai­čiau. Iš bib­lio­te­kos man ne­šda­vo kny­ge­les. Mo­čiu­tė sa­ky­da­vo – at­stok, pa­duo­da kny­ge­lę, ir skai­tyk. Aš skai­ty­da­vau. Kai bu­vau pen­ke­rių, gi­mė bro­lis. Ma­ma tais me­tais jau ne­be­dir­bo. Ma­ne au­gi­no mo­čiu­tė, o bro­lį – ma­ma.

Tė­vai pa­si­šne­kė­jo, kad vai­kas mo­ka skai­ty­ti, reik leis­ti į mo­kyk­lą. Mo­kyk­la mū­sų gat­vė­je, prieš se­ną­ją vais­ti­nę. Pas­ta­ty­ta prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį, bal­ta, mū­ri­nė. Ma­ne ten nu­ve­dė, į pir­mą kla­sę ir pri­da­vė.

Ka­dan­gi aš ma­žiau­sia, pa­so­di­no į pir­mą suo­lą. Per pir­mą­ją pa­mo­ką mus iš­mo­ki­no dai­ną „Bal­tos bu­rės plaz­da, ban­gos, duo­kit ke­lią“. Pa­rei­da­ma na­mo bai­siai džiaugs­min­gai vi­są ke­lią ją dai­na­vau.

Mo­ky­to­ja per vi­są len­tos dy­dį už­ra­šė A. O virš len­tos ka­bo po­rtre­tas. Klau­sia: vai­kai, kas už­ra­šy­ta ant len­tos? Ke­liu ran­ką ir sa­kau: A. Ar jūs prie to po­rtre­to ma­to­te tą rai­dę? Ma­tom, sa­kau. Klau­sia kur. Aš per­skai­tau: An­ta­nas Sme­to­na. Mo­ky­to­ja gal­vo­jo, kad iš po­rtre­to pa­žįs­tu. Klau­sia: ar tu mo­ki skai­ty­ti? Sa­kau, mo­ku. At­ver­tė vie­ną kny­gu­tę, pa­skai­tau. At­ver­tė ki­tą – pa­skai­tau. Nie­ko ne­sa­ko, išei­na iš kla­sės. Į ki­tą pa­mo­ką atei­na mo­kyk­los ve­dė­jas, at­si­ne­ša ki­tą kny­gu­tę, vėl klau­sia: ar mo­ki skai­ty­ti? Sa­kau: mo­ku… Skai­tau. Paė­mė už ran­kos ir nu­ve­dė į ant­rą sky­rių. Taip aš pir­mam sky­riuj ir ne­bu­vau.

Ant­ram sky­riuj še­še­rių me­tų. Ma­ža. Vai­kai ne­skriau­džia, jiems gė­da su to­kia pra­si­dė­ti, nes bus la­bai pa­nie­ki­na­mai žiū­ri­ma. Vi­są lai­ką bu­vau to­kia kaip žais­las: tai už­ke­lia ant suo­lo, tai už ka­sų pa­va­ži­nė­ja: na, na, tpru… Nieks ma­nęs ne­skriau­dė. Tik pra­var­džia­vo spru­dunk­liu… Ma­ža, ap­va­li… Tai kas – spru­duk­lis.

Nei aš pyk­da­vau, nei nie­ko. Mes pa­tys vie­ną kla­sio­ką šer­nu va­di­nom. Ir­gi ne­pyk­da­vo. Mo­kyk­la tru­pu­tį sky­rė­si nuo da­bar.

(Ką reiš­kia sprudunklis, sprudunklis, spru­duk­lis? Tai ne­di­de­lis pa­ga­liu­kas, brank­te­lis, nau­do­ja­mas vie­to­je sa­gos, sprunk­lis, brūz­gu­lis. Reiš­kia ma­žu­mą.)

Anuo­met Kur­šė­nuo­se. Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė:

– Po pra­džios mo­kyk­los ėjau to­liau. Man la­bai gai­la, kad, kai mi­nė­jo Kur­šė­nuo­se mo­kyk­los ju­bi­lie­jų, bu­vo ne­pa­lies­ti tie mo­ky­to­jai, ku­rie kū­rė tą mo­kyk­lą, kai praė­jo fron­tas. Tuo­met nie­ko ne­bu­vo, vi­sai nie­ko. Į Kur­šė­nus po fron­to pa­rė­jom lapk­ri­čio vi­du­ry. Toks žmo­gus pra­dė­jo vaikš­čio­ti po na­mus (mū­sų na­mas bu­vo iš­li­kęs), užė­jo ir klau­sia, ar yra mo­kyk­li­nių vai­kų. Esu. Ar dar ži­not, kas mo­kyk­los ne­lan­ko? Tai su­ra­šy­kit są­ra­šiu­ką. Po ke­lių die­nų atė­jo, pa­siė­mė tą są­ra­šiu­ką ir pa­sa­kė atei­ti. O Kur­šė­nuo­se nė­ra jo­kios mo­kyk­los, bu­vo dar žy­dų mo­kyk­la li­ku­si, bet ten ka­rei­viai gy­ve­no. Tai ėjom į Kur­šė­nų sto­ties mo­kyk­lą. Išei­ni tam­soj, su tais med­pa­džiais kol nu­kauk­ši, ten pa­bū­ni pa­mo­kas, grįž­ti at­gal. Kar­tais lėk­tu­vai pra­burz­gia, kar­tais pa­šau­do. Kar­tą žiū­rim: pa­skleis­ta to­kių po­pie­riu­kų, vie­na pu­sė fo­li­ja, ki­ta pa­pras­ta. Ot, kad mums bu­vo gra­žu. To­liau ei­nam, žiū­rim: kiek po­pie­rių pri­skleis­ta, gal­vo­jom, pri­si­rink­sim, su­si­siū­sim są­siu­vi­nius. Nie­kas mums ne­lei­do. Ka­rei­viai grėbs­to ir de­gi­na. Pa­si­ro­do, pro­kla­ma­ci­jos bu­vo, o mes jau tu­rė­jom vil­tį ant ant­rų pu­sių są­siu­vi­nius pa­si­da­ry­ti.
Mėnesį pavaikščiojom, išėjo kareiviai Kuršėnuose iš tų trijų namų, tada mūsų direktorius kaimo mokyklose pradėjo ieškoti suolų, šį bei tą surinko. Žiemą šalta, pečiai statiniai, apvalūs. Būtų galima pakūrenti, bet nėra kuro. Kai kas iš mokinių tėvų atveža vežimaitį malkų, tai taupom, taupom… Ta krosnis būna kiek atšilusi, kad jau gali pridėjęs rašalą atšildyti. Rašalas sušalęs, kojos šlapios, nušalusios. Niežti rankų plaštakos, keliai, pėdos raudonos, sutinusios. Taip žiemą prasistumdėm. Vasarą lengviau.

Šiuomet Vilniuje. Genovaitė Jacėnaitė:
– Visada labai džiaugiuosi matydama savo mielus kuršėniškius. Važiuojam iš Mažeikių traukiniu į Vilnių. Už Papilės išvažiuojam – visai kitas jausmas, visai. Todėl ir sakau: aš esu dabar Vilniuje, bet gyvenu Kuršėnuose…

Anuomet Kuršėnuose. Genovaitė Jacėnaitė:
– Kuršėnuose nei profesionalių meno darbų, nei autorių nebuvo, išskyrus mokytoją Laukutį. Jis Kaune buvo studijavęs skulptūrą. Įtariu, kad jis buvo studentavęs. Jam niekados nerūpėjo ką nors sukurti pačiam. Užsakė, tai padarė Lenino ir Stalino biustus. Ir viskas.
Iš meno kūrinių Kuršėnuose nieko nemačiau, išskyrus bažnyčioje baltas, nykias, gipsines standartines Kryžiaus kelio kopijas. Tik vieną vasarą pas kleboną buvo apsistojęs dailininkas ir jis tapė. Atrodo, jis buvo nutapęs Murilijo (Bartolomė Estebanas Muriljas XVII a. ispanų baroko tapytojas, daugiausia tapė religinius paveikslus – V. K. past.) kopiją – nukryžiuotojo Kristaus nulinkusi galva. Kai jis dirbo prie vokiečių kapukų, mačiau tikrą dailininką.
O molį tai mačiau turguje. Labai gražūs buvo puodai, kaip darželyje žydi. Mama nusiveda, tai negali atplėšti nuo tų puodų. O pati nebandžiau daryti iš molio. Bet vieną sykį užlipau ant aukšto kažko panaršyti, stogas buvo praplyšęs. Pagal kaminą molis ištirpęs, minkštas. Aš jį pasiėmiau. Nusilipdžiau šuniuką, puodus. Buvo tokia mano paslaptis, niekam jų nerodžiau. Sukišau į pastogės palėpę, nueinu kartais, išsitraukiu, pažiūriu, bet daugiau aš to molio nečiupinėjau. Tokia buvo pradžia su moliu.

Anuomet Kuršėnuose. Genovaitė Jacėnaitė:
– Kaip keramiką pasirinkau? Dažniausiai mane pasirenka, ne aš. Kai buvo abitūra, į mūsų gimnaziją atvažiavo naujas mokytojas, matematikas Petras Kemtys. Ir gavo mūsų klasę. Ji buvo labai užleista. Dėstė direktorius, o jam visur reikia: tai partinis susirinkimas, tai miesto vykdomojo komiteto susirinkimas, tai šis, tai anas… Galų gale dar taip kur išplasnoja susirinkimo vietoj. Matematikos kaip nėr, taip nėr.
Naujas mokytojas ant lentos užrašo uždavinį, kviečia vieną, kviečia kitą, trečią, penktą. Niekas to uždavinio neišsprendžia. O aš pirmam suole sėdžiu, spoksau. Pagalvojau, kad čia nesunkus uždavinys. Mokytojas pasikvietė mane, išsprendžiau. Davė namų darbus, patikrino. Kas buvo į tą pusę padarę, tai suskirstė poromis. Kas arčiau ko gyvena, tam, kas dar šį tą nutuokia, pritvirtino kitą, kuris nieko nenutuokia. Bandėm vytis.
Petras Kemtys buvo pedagogas iš didžiosios raidės. Kaip jis sugebėjo pedagogiškai prieiti. Baigėm vidurinę, aš į matematiką norėjau stoti. Pirmiausia parėjus iš mokyklos už matematikos griebiuosi. Būtų gerai buvusi ta matematika, bet aš nenorėjau būti mokytoja. Nežinojau, kad gali būti matematikas ne mokytojas. Tada pasiliko dailė, įstojau į dailę.
Mano atestatas buvo vien penketai, bet niekas medalio nedavė, nes buvau ne komjaunuolė. Negali būti pirmas medalininkas ne komjaunuolis. Galėjau visur stoti be egzaminų, bet pasirinkau ten, kur egzaminai buvo. Iškviečia į mandatinę komisiją, charakteristika normali, klausia: kur jūsų medalis? Neturiu. Dėl ko? Nepristatė, nes ne komjaunuolė. Dėl ko ne komjaunuolė? Sakau: paskutinį trimestrą didžioji klasės dalis sustojo į komjaunimą, kad gautų geresnius pažymius. O aš ir pati galėjau išmokti.

Anuomet Vilniuje. Genovaitė Jacėnaitė:
– Dailės institute leido man egzaminus laikyti, ir laikiau. Stojau į tapybą, bet kur tu ten, žmogau, išlaikysi… Be pasiruošimo, be nieko… Bet tais metais į keramiką labai silpni stojo, pirmi metai iš Kauno ta keramika buvo atsikėlusi, pasirinko tuos, kurie buvo pamanomesni. Taip ir pakliuvau. Manau, kad tai vienas iš geriausių mano gyvenimo atsitiktinumų.
1957 metais su pirmu savo darbu dalyvavau bendroje parodoje. Džiaugiaus labai, kad priėmė. O paskui Kultūros ministerija jį ir nupirko. Buvo nedidelė skulptūrikė ir, matyt, padariau pagal savo charakterį – boba tempė ožką. Vilniuje tuo metu nebuvo keramikų, kurie darytų figūrinę keramiką, tai ta skulptūrėlė buvo išimtis. Tada buvo madingos vazos, vazelės, servizai kavai, vynui, pienui, darė dekoratyvines lėkštes. O man šių dalykų nesinorėjo, tai aš dirbau skulptūrėlę.
Mokslinį laipsnį Dailės institute duodavo už darbus. Ilgai ilgai buvau laborante, meistre, dėstytoja valandininke, paskui dėstytoja, vyr. dėstytoja, paskui reikėjo paruošti dokumentus ir pripažino docentūrą. Bet paradoksas – aš laipsnį turiu, bet etato nėra. Vis tiek docentės atlyginimo negaunu. Tokie buvo šposai ir prajovai.
Paskui perėjau į Baltupius perkvalifikuoti dailės mokytojų, kurie turi aukštojo mokslo diplomą, dėsto dailę, bet neturi tos specialybės. Dabar turiu daug buvusių studentų visoje Lietuvoje. Visada miela susitikti, atpažįstame vieni kitus.
Šiuomet Kuršėnuose. Genovaitė Jacėnaitė:
– Mažeikiai surengė mano kūrybos parodą. Paskui ją vedžiojo, buvo Renavo dvare, Telšiuose, Klaipėdoje, Nidoje, kitur… Jiems palikau dalį savo kūrinių. Galvojau ir apie Kuršėnus, bet kur Kuršėnai dės. Parengia ekspoziciją, ateis žmogus vieną kartą pažiūrėti, gal antrą – bet tai yra miręs turtas. Aš šneku realiai – ar jūs turit kokį nors muziejų, kuris užsiimtų tuo reikalu? Dabar yra amatų centras, bet kai pradėjau dovanoti kūrinius Mažeikiams, tada ir to nebuvo. Reikia ir daugiau surinkti, kokia ten vieno žmogaus darbų sankaupa… Taip išeina, kaip pondievs atvedė Adomui moterį ir sako: išsirink, Adomai, sau žmoną… Nenorėjau, kad būtų va šitaip, o kad darbai būtų prie vietos. Jeigu kam reikės pažiūrėti, studijuoti, nuvažiavus į vieną vietą lengviau bus rasti. Galės daryti, ką nori: ar juos klasifikuoti, ar apie juos kalbėti, kaip kūrėjo veidą, ar kalbėti apie tos epochos charakteristiką, apie stilistiką.
Ne vien Mažeikiams atidaviau. Pagal tematiką yra atiduota Lietuvos etnokosmologijos centrui. Ten žmonės apsilankę mato ne tik mokslinius prietaisus, bet ir kaip mąstoma pagal senųjų dievų ir deivių ideologiją.
Dabar gal kokia 35-oji mano kūrybos paroda ruošias būti. Esu atidavusi darbų įvairiems fondams, iš fondų ir daro parodas.
Anuomet Vilniuje. Genovaitė Jacėnaitė:
– Nereikia laukti, kol kas pasiūlys idėjų. Jų aplinkui pilna. Reikia tik pasiimti ir daryti. Kada dariau keramiką? Iš ryto darbe atbūni, vakare dar eini arba į vakarinį piešimą, arba į biblioteką. Kažkas rašo: specfondai buvo uždari. Taip, buvo uždari, bet įleisdavo, mūsų bibliotekininkė buvo rusė, baltagvardiečių dukra, mumis pasitikėjo, įleisdavo į tuos fondus. Sėdėdavome bibliotekoje. Aš gavau dirbtuvę priešais savo kambariuką, kitoje gatvės pusėje, tai pareini ir eini į dirbtuvę. Iš dirbtuvės skersai gatvę po dešimtos valandos pareini namo. Šeštadieniais, sekmadieniais, jei prastas oras, eini į dirbtuvėlę ir dirbi. O jei oras geras, turistaujam. Išplaukiame per dieną valtimis. O žiemą, jei iki 15 laipsnių ir sniego yra, lekiam su slidėmis.
Vasarą ateina atostogos, pinigėlių mažai gauni, laboranto atlyginimas 55 rubliai. Pradžioj dar reikėjo nuomotis kambariuką. Visą žiemą svarstai, kur čia per atostogas reikėtų išlėkti.
Personažai? Matai aplink žmones, kiekvienas kitoks. O jei dar pabrėši jo charakterį, tai bus visiškai kitoks. Eskizus darydavau mažiukus, kaip degtukų dėžutė, mintį užsipaišai… O paskui iš molio mažą nusilipdai, ten visai nei tų žmonių matosi, tik sustatai, kuris didesnis, kuris mažesnis. Paskui pagal tą ir darydavau.
Pradžioj dariau kaip skulptoriai: paimi molio gabalą, paviršių dailini, pridedi, ko reikia, nuimi, ko nereikia. Bet nuvažiavau į kūrybinę bazę „Dzintars“. Molis visai kitoks, toks plastiškas, malonus. Iškočioju vieną blyną ir iš jo darau. Bet jei išėjo iš karto, gerai, jei neišėjo – mesk laukan. Čia kaip kortų žaidimas, todėl mano yra daryta serijomis. Šita technika nelabai leidžiasi taisoma. Jei padarysi iš per minkšto molio, jis susmuks. Jeigu per kieto – sulūš.

Anuomet Vilniuje. Genovaitė Jacėnaitė:
– Studentus mokiau, kad svarbiausia – jog kūrinyje būtų nuotaika. Kad autorius nebūtų abejingas pats savo darbui. Tada nebus žiūrovas abejingas. Kai pradėjau dėstyti mokytojams, bandydavau duoti jiems kontrastingas temas. Kad pajustų kontrastą. Tarkim, duodi temą be jokių figūrų, tik iškilimais, įdubimais padaryti: šaltas, žvarbus žiemos vakaras. Antra tema: mūsų vakarėlis draugės gimtadienyje. Bet nereikia jokių figūrų, tik reljefo aukščiais, statumu, aštrumu ir apvalumu atskleisti nuotaikas. Susistatai schemą. Paskui į tą schemą gali įrašyti, ką nori – figūras, spalvas.
Šiuomet Vilniuje
Sekcijos lentynoje įsitaisęs ir į visus atėjusius dairosi klounas. Daug tokių klounų Genovaitė Jacėnaitė prilipdė, tačiau tik tas vienas neparduotas namuose užsibuvo.
Iš kur jie? Iš gyvenimo klounados? Iš klouniško žmonių gyvenimo? Genovaitė prisimena, kad buvo tokia „Seno klouno daina“, kurią girdėjo Romaną Marijošių dainuojant. Labai įstrigo. Klounas – plastiška, simboliška figūra, leidžianti atskleisti daugelį charakterio bruožų, savybių. Tai gal kas pozavo? Ne, sako Genovaitė, niekas jos kūriniams nepozuodavo – mintinai darydavo.
Anuomet Kuršėnuose. Genovaitė Jacėnaitė:
– Pirmąjį puodžių karaliumi išrinko Joną Paulauską. Manau, kad tai neteisinga. Išrenkam puodžių puodžių, o tas nė žiesti nemoka.
Jei žmogus yra to amato meistras, jis turi iš to išgyventi… O Paulauskas buvo tik technikas ir technologas. Gerai sugalvodavo, bet samdydavo žiedėjus. Vladas Damkus, Jonas Vertelis pas jį žiedė.
B. Radecką pripažįstu kaip gerą žiedėją. Jis – kaip geras siuvėjas, bet ne kaip geras dizaineris, kuris padaro projektą tam kostiumui. Jis gali pasiūti kostiumą, paltą. Jei jam gerai mokės, jis galėdavo netgi vištoms naginių priraukti. Buvo universalus. Nors Radeckas – geras žiedėjas, bet jis neturi savo krašto ir stiliaus pojūčio. Jis gali viską daryti: pamatė žurnale – tuoj pykšt. To krašto jis neatspindi. Bet žiedėjas tikrai geras.
Radeckas net balių buvo paruošęs, tikėjosi, kad bus antras po Paulausko, bet išrinko Damkų. Pirmoj komisijoj aš buvau, bet tylėjau kaip pelė. Antroje pradrįsau. Nuėjau į cechą Daugėliuose pažiūrėti. Damkus labai gerai žiedžia, bet pagal duotą etaloną. Tik jau taip išradingai keikia, nes tas etalonas jam nepatinka. Jis turi savo stiliaus jausmą, vietovės jausmą. Todėl vietoj Radecko ir buvo pasiūlytas Damkus, jis pats buvo labai nustebęs.
Buvo Virgilija Silvestra Šufinskienė numatyta. Ji buvo iš technikumo, pagal technikumą darė etalonus. Jie buvo iš prastų pabėgę, gerų nedaginę… Todėl paskui išrinkom Radecką. Ketvirtas Vertelis. Šufinskienė tuos daiktelius žiedė, bet dekoravo meksikietiškai.

Šiuomet Kuršėnuose. Genovaitė Jacėnaitė:
– Dabar renkant Puodžių karalius, bijau, kad nebūtų nuslydimas į neapibrėžto stiliaus darbus. Panašiai taip, kai daro daiktą ir sako: galvijas… Bet juk tai ar karvė, ar ožka, ar kiaulė, ar arklys. Reikia daryti konkretaus gyvulio bruožus, o apibendrinto galvijo negali būti. Bijau, kad ir su keramika neatsitiktų taip: daroma bendrai galvijas. O kad to nedarytų, reikia labai studijuoti liaudies meno paveldą. Bet kas tą darys? Jei paveldu laikome 20 metų senumo darbus, tai dar nėra paveldas. Reikia žiūrėti senesnius.
Ir dar. Keramika, kaip tokia, yra taikomasis menas, buitinis. Jo dizainas turi būti geras. Kad tiktų naudoti, kad puošmenos nebūtų nustelbusios pagrindinę funkciją.
Žmonės dabar nebegamina glazūrų, nesinaudoja tuo paveldu, nes negali glazūras naudoti švinines. O puodžiai jas kaip tik naudodavo. Dabar yra gatavų pirkti, atsirado daug naujų spalvų, necharakteringų lietuvių liaudžiai.
Šiuomet Vilniuje
Genovaitė Jacėnaitė paprašo nuo sekcijos lentynos paimti dar vieną kūrinį – mergytė su kuprine. Vienas pirmųjų („kaip ir programinis“) kūrinių. Ėjimas bandant išlaikyti pusiausvyrą. Kaip ir gyvenime, bandymas išsilaikyti, nenugriūti, nesuklupti, nuolatinis pusiausvyros pojūtis… Taip per gyvenimą ėjo pati, taip eina ir jos kūryba – lyg toji mergaitė…
Genovaitė paprašo iš balkono atnešti juodą didžiulį aplanką. Jame – jos piešti koplytėlių, stogastulpių, namų puošybos detalių eskizai… Ir laiškas kuršėniškiams:
„Ši etnografinė medžiaga surinkta 1956-9 m., kai Kuršėnuose dar buvo senų pastatų su būdingais architektūros puošybos elementais. Deja, jų jau seniai nebėra, todėl noriu parodyti, ką tada dar spėjau užfiksuoti.
Nežinau, gal esama ir geresnės, fotografuotos medžiagos, bet man neteko rasti. Aš piešiau tai, kas mane domino, todėl tie piešiniai chaotiški, neturint konkrečios krypties. Įdedu ir keletą savo keramikos darbų nuotraukų, norėdama parodyti, kokia aplinka formavo mano, kaip keramikės, vaizdavimo stilių. G. Jacėnaitė.“
Anuometinių Kuršėnų vaizdai šiuolaikiniame Vilniuje. Anuometinių, į kuriuos dar gali nukeliauti mintimis, svajonėmis, apmąstymais žiūrint pro kambario langą į vakarinio Vilniaus dangų. „Kai gerai įsirgau, nebevažiavau į Kuršėnus“, – sako.
Genovaitės Jacėnaitėsjuodasis aplankas pasiekė Kuršėnus. O netrukus atkeliavo ir juodoji žinia apie pačią dailininkę.

Vytauto Kirkučio nuotr.

PUSIAUSVYRA: Skulptūrėlė „Mergaitė su kuprine“ – tarsi pati dailininkė G. Jacėnaitė, kuriai visą gyvenimą teko eiti, nesuklupti, išlaikyti pusiausvyrą.

LEIDINIAI: Genovaitė Jacėnaitė rodo vieną iš leidinių, kuriame spausdinami jos keramikos kūriniai ir piešiniai.

POŽIŪRIS: „Darbų temas diktavo aplinka ir kasdienybė, į kurios situacijas žiūrėjau su humoru ir ironija“, – sakė Genovaitė Jacėnaitė.