Meno pasaulis ir buvo jos realusis

Me­no pa­sau­lis ir bu­vo jos rea­lu­sis

Ra­mu­tė RACH­LE­VI­ČIŪ­TĖ

Me­no­ty­ri­nin­kė

Me­ni­nin­kė El­vy­ra Kai­riūkš­ty­tė už Lie­tu­vos ri­bų pa­bu­vo­jo tik du kar­tus: 1990 me­tų ru­de­nį bu­vo nu­vy­ku­si į Nor­ve­gi­jos sos­ti­nę Os­lą su sa­vo gra­fi­kos dar­bų pa­ro­da ir tu­ris­ti­nę ke­lio­nę į Ita­li­ją. Jos ke­lio­nių že­mė­la­py­je svar­biau­sias marš­ru­tas bu­vo nu­si­tę­sęs tarp Vil­niaus ir Kur­šė­nų vai­kų na­mų. El­vy­rai už­tek­da­vo kla­jo­nių dai­lės al­bu­mų pus­la­piais, kaip dau­ge­liui me­ni­nin­kų so­vie­ti­niais me­tais.

Kai­riūkš­ty­tė ven­gė pie­ši­mo vi­sų aki­vaiz­do­je net stu­di­juo­da­ma Lie­tu­vos dai­lės ins­ti­tu­te (da­bar – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja), kaip ir vie­šo kal­bė­ji­mo. Pieš­ti, rai­žy­ti ji mė­go pa­slap­čio­mis ty­lo­je – kū­ry­ba bu­vo pa­ti pri­va­čiau­sia jos gy­ve­ni­mo da­lis. Dau­ge­lis ko­le­gų te­ma­tė El­vy­rą pie­šiant Dai­lės aka­de­mi­jo­je tik pri­va­lo­mas už­duo­tis – čia El­vy­ra ne­ga­lė­jo iš­veng­ti vie­šu­mos. Da­lis po­rtre­tuo­tų El­vy­ros Kai­riūkš­ty­tės me­ni­nin­kų net ne­nu­ma­nė, kad dai­li­nin­kė nu­pie­šė ir jų po­rtre­tus.

Ka­dan­gi bu­vo vi­siš­ka naš­lai­tė, tai me­no pa­sau­lis bu­vo rea­lu­sis jos pa­sau­lis, o me­ni­nin­kai bu­vo jos ar­ti­miau­si gi­mi­nės. Jų po­rtre­tai ir su­da­ro di­džiu­lę kū­ry­bo­s ga­le­ri­ją. Dai­li­nin­ką Ed­mun­dą Sa­la­džių – kaip vy­res­nį­jį dva­sios bro­lį – El­vy­ra po­rtre­ta­vo ke­le­tą kar­tų. Jis, ko ge­ro, pil­nu­ti­nai ati­ti­ko El­vy­ros vy­riš­ku­mo idea­lą.

Port­re­tų ga­le­ri­jo­je iš­si­ski­ria ke­tu­ri ra­šy­to­jos Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės po­rtre­tai, ža­vin­tys tra­piu mo­te­riš­ku­mu, ir du ta­py­to­jos Da­lios Kas­čiū­nai­tės at­vaiz­dai. Žiū­rėdamas į teat­ro re­ži­sie­riaus Ei­mun­to Nek­ro­šiaus po­rtre­tus re­gi tik su­rauk­tą kak­tą ir iš­kan­kin­tą kū­ry­bi­nių kan­čių vei­dą. Pa­ti El­vy­ros po­rtre­tuo­ja­mų­jų at­ran­ka ro­do po­žiū­rį į me­ni­nin­ko sta­tu­są ap­skri­tai. Vi­sų pir­ma – tai me­no pa­sau­lio as­me­ny­bės, im­po­nuo­jan­čios ne­pa­kar­to­ja­mais išo­ri­nės iš­vaiz­dos ypa­tu­mais, gy­ve­ni­mo bū­du. Jei El­vy­rai ne­bū­tų im­po­na­vu­si jų kū­ry­ba, tai ir ki­ti da­ly­kai bū­tų ta­pę ne­svar­būs.

Išs­kir­ti­nę vie­tą Kai­riūkš­ty­tės kū­ry­bo­je uži­ma pie­ši­niai. Daug me­tų ne­ži­no­ju­si net ar­ti­miau­sių žmo­nių var­dų – ji krei­pia­si (ne­tu­rė­da­ma nė men­kiau­sio pa­grin­do) į gar­sios me­ni­nin­kų ir moks­li­nin­kų Kai­riūkš­čių gi­mi­nės at­sto­vus. Ne­rei­kia nė psi­chi­nės li­gos, kad pra­ras­tum no­rą ka­pa­no­tis šia­me pa­sau­ly­je vie­nas, kuo­met nė vie­no ar­ti­mo žmo­gaus ne­ga­li pa­šauk­ti var­du.

Tai, kas Lie­tu­vos gra­fi­ko­je bu­vo iki El­vy­ros, ša­lia jos – jau neį­ma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti be jos. Tai vi­sų pir­ma di­de­li kū­ri­nių dy­džiai, ga­lin­ga vaiz­duo­tė ir kū­ry­bi­nė ga­lia…

Kū­ry­ba El­vy­rai Kai­riūkš­ty­tei su­teik­da­vo po­zi­ty­vų iš­skir­ti­nu­mą, pa­so­tin­da­vo ją ir nu­ra­min­da­vo. O mums li­ko jos pie­ši­niai, gra­fi­kos lakš­tai ir dau­ge­lis ją lai­ko di­džiau­sia 20-ojo am­žiaus Lie­tu­vos gra­fi­kos dai­li­nin­ke – ša­lia Mar­cės Ka­ti­liū­tės (1912-1937).

DA­TOS

Gra­fi­kė El­vy­ra Kai­riūkš­ty­tė (1950 – 2006)

1971–1977 me­tais gra­fi­kos stu­di­jos LTSR vals­ty­bi­nia­me dai­lės ins­ti­tu­te.

Nuo 1984 me­tų Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė.

Nuo 1979 me­tų da­ly­va­vo pa­ro­do­se. Jos kū­ri­nių tu­ri Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus, pri­va­čios ko­lek­ci­jos Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.