„Mane visą gyvenimą lydi dainos“

RU­DIŠ­KIŲ „RUD­BA­LAI“ – 50 ME­TŲ

Kilusi iš gretimo Stanelių kaimo

Da­nu­tės Jo­ku­bai­tie­nės so­dy­bo­je Ru­diš­kiuo­se gie­da gai­džiai, so­dy­bo­je sto­vi ūkio tech­ni­ka, ku­ria sū­nus įdir­ba že­mę. Ji pa­ti ki­lu­si iš gre­ti­mo Sta­ne­lių kai­mo, da­bar dau­ge­liui ži­no­mo dėl gry­by­no, au­gi­nan­čio pie­vag­ry­bius, o kiek se­niau la­biau įstrig­da­vo be­si­ga­nan­tys žir­gy­no ris­tū­nai. Ta­čiau anuo­met, po­ka­riu, ten ne­bu­vo nei vie­no, nei ki­to, tik gra­žiai iš­si­dės­tę gy­ven­to­jų vien­sė­džiai su tvar­tuo­se lai­ko­mo­mis kar­vė­mis, kiau­lė­mis, be­si­ga­nan­čiais ark­liais, at­sto­ju­siais trans­por­tą ir da­bar­ti­nius trak­to­rius.

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.

To­se lau­kų erd­vė­se au­gu­si D. Jo­ku­bai­tie­nė sa­ko su kai­my­ne Ina Ly­dei­kai­te prieš ku­rį lai­ką ban­džiu­sios at­kur­ti bend­rą kai­mo vaiz­dą: su­ra­šė iš at­min­ties gy­ven­to­jus, ko­kius sta­ti­nius jie tu­rė­ję, kaip bu­vo iš­si­dės­tę. Ina ieš­ko­jo do­ku­men­tų ir ar­chy­vuo­se.

Prigimtyje įrašyta trauka dainai

Vis dėl­to bū­tent Ru­diš­kiai ta­po vi­so Da­nu­tės gy­ve­ni­mo cent­ru. Bai­gė ji sep­tyn­me­tę vie­tos mo­kyk­lą ir to­liau mo­kė­si va­ka­ri­nė­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je Jo­niš­ky­je, tuo pa­čiu me­tu jau ir dirb­da­ma, nors dar ne­pil­na­me­tė. Juk šei­mo­je au­go sep­ty­ni vai­kai, iš­leis­ti vi­sų į moks­lus ne­bu­vo ga­li­my­bės. De­vy­ne­rius me­tus jau­na mer­gi­na mel­žė kar­ves, ta­čiau sie­la vi­są lai­ką ne­ri­mo ir ver­žė­si prie dai­nų, šo­kio.

„Tur­būt tai pri­gim­ty­je įra­šy­ta, vi­sa gi­mi­nė, kaip sa­ko, „pa­plau­kę“. Tė­ve­lis su kai­mo vy­rais va­ka­rais taip dai­nuo­da­vo, kad net lem­pos už­ges­da­vo. Aš pa­ti ir­gi niū­niuo­da­vau, mo­kyk­lo­je šo­kių ra­te­lį lan­kiau, pa­me­nu, kaip trep­sė­jo­me „Blez­din­gė­lę“. Mo­ky­to­ja Bro­nė Bi­liū­nie­nė su suau­gu­siai­siais pa­sta­tė spek­tak­lį „At­ža­ly­nas“. Žiū­rė­jo­me ir ne­ti­kė­jo­me, kad taip ga­li pa­pras­ti žmo­nės vai­din­ti“, – at­min­ties vin­giais į praei­tį nu­ve­da pa­šne­ko­vė.

Pakvietė dirbti kultūros darbuotoja

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.

Iš­te­kė­jo Da­nu­tė 24-erių me­tų už Vla­do Jo­ku­bai­čio, ku­ris su ma­ma grį­žo iš Si­bi­ro. Jo, jau se­niai be­siil­sin­čio ka­pi­nių kal­ne­ly­je, gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja bu­vo ne­leng­va. Ka­dan­gi šei­ma ūki­nin­ka­vo, pa­te­ko į tre­mia­mų są­ra­šą. Tą die­ną, kai į na­mus įsi­ver­žė NKVD ir lie­pė krau­tis daik­tus, Vla­das su se­se­ri­mi bu­vo mo­kyk­lo­je ir spė­jo pa­si­slėp­ti pas mo­čiu­tę, o ma­žiau­sia­sis bro­liu­kas vos tre­jų me­tų li­ko vie­nas kie­me sto­vė­ti. Mat jį vež­ti pa­gai­lė­jo, trum­pam priė­mė kai­my­nė, vė­liau per­da­vė gi­mi­nai­čiams. Vis dėl­to Vla­das su bro­liu­ku Al­giu vė­liau pa­tys į Si­bi­rą iš­va­žia­vo su pa­žįs­ta­mu, ku­ris ten vy­ko pas iš­trem­tą žmo­ną ir juos pa­sė­mė, nes vai­kai be ga­lo il­gė­jo­si šei­mos ir skur­do li­kę gim­ta­me kraš­te.

„Su vy­ru su­si­pa­ži­no­me dirb­da­mi ko­lū­ky­je. Su­si­tuo­kė­me, su­si­lau­kė­me sū­nų Ar­no ir Da­riaus, o pa­skui ma­ne su­ti­kęs pir­mi­nin­kas An­ta­nas Jar­ma­la­vi­čius sa­ko, kad jau lai­kas bū­tų vėl pra­dė­ti dirb­ti, trūks­ta kul­tū­ros dar­buo­to­jų. Spe­cia­laus tam iš­si­la­vi­ni­mo ne­tu­rė­jau, bet ta­da daug kas ne­bu­vo iš­si­moks­li­nę. Ma­lo­niai priė­mė, pa­lai­kė Jo­niš­kio kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rius Ri­man­tas Vai­tie­kū­nas, Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Ona Šer­žen­tie­nė. Pa­dė­jo mo­ky­to­ja Onu­tė Mo­tu­zie­nė ir po tru­pu­tį ėmė­me dirb­ti. Ėjo­me per kie­mus ieš­ko­da­mi na­rių et­nog­ra­fi­niam ko­lek­ty­vui. Kaip nu­spren­dė­me, ką kal­bin­ti? Vie­ti­nius pa­ži­no­jo­me iš anks­čiau, pa­ti da­ly­vau­da­vau sa­vi­veik­lo­je. O kai ir nau­ji spe­cia­lis­tai į ūkį at­vyk­da­vo, ei­ni į na­mus, bar bar bar, pa­si­bel­di į du­ris, pri­si­sta­tai, kas esi ir klau­si, gal yra dai­nuo­jan­čių šei­mo­je ar šo­kan­čių, – pa­sa­ko­ja D. Jo­ku­bai­tie­nė, pri­si­min­da­ma dar­bo pra­džią. – Bet vi­si žmo­nės la­bai ge­ra­no­riš­kai rea­guo­da­vo, jun­gė­si į ko­lek­ty­vą. Vi­sa­da tu­rė­jo­me ke­lio­li­ka na­rių. Ruo­šė­mės 1980 me­tų res­pub­li­ki­nei Dai­nų šven­tei, ra­jo­ni­nė­se Dai­nų šven­tė­se taip pat nuo­lat da­ly­vau­da­vo­me. Ku­rį lai­ką mes be­ne vie­nin­te­liai kaip et­nog­ra­fi­nis ko­lek­ty­vas at­sto­va­vo­me Jo­niš­kio ra­jo­nui vi­sur.“

Ir vargas, ir džiaugsmas

D. Jo­ku­bai­tie­nė pa­sa­ko­ja, kad kul­tū­ros dar­buo­to­jai sten­gė­si vi­so­kių ren­gi­nių, prie­mo­nių su­gal­vo­ti, kad su­bur­tų žmo­nes, kur­tų ry­šį. Or­ga­ni­zuo­da­vo vai­kų var­dy­nas, ruoš­da­vo šo­kė­jus, dai­ni­nin­kus. Kas tre­čia­die­nį švie­saus at­mi­ni­mo cho­reog­ra­fė Dan­guo­lė Ža­la­kie­nė ap­mo­ky­da­vo dar­buo­to­jus, to­liau jau jie mo­kė sa­vo ko­lek­ty­vų na­rius šo­kių žings­ne­lių ir kom­bi­na­ci­jų.

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.

„Vis­ko bu­vo – ir var­gas, ir džiaugs­mas vie­nu me­tu. Kas sa­vait­ga­lį rei­kė­da­vo jau­ni­mui dis­ko­te­kas or­ga­ni­zuo­ti. Iš jų grįž­ti na­mo ir ei­ni ant­rą va­lan­dą nak­ties gy­vu­lių liuob­ti. Bet ir sma­gu ren­gi­niuo­se pa­si­ro­dy­ti, re­pe­tuo­ti. Pa­me­nu, kiek vi­si rai­tė­mės iš juo­ko, kai per re­pe­ti­ci­ją šo­kė­jas šiau­di­nę skry­bė­lę taip vo­žė sau ant gal­vos, kad vos kiau­rai ne­pra­mu­šė“, – juo­kia­si ru­diš­kie­tė.

Ru­diš­kių et­nog­ra­fi­nis ko­lek­ty­vas bū­da­vo kvie­čia­mas į apy­lin­kės šven­tes. Ir dai­nuo­da­vo, ir šok­da­vo, vaiz­de­lius sta­ty­da­vo.

„1991 me­tais, kai vy­ras že­mę at­siė­mė, ėmė ūki­nin­kau­ti, iš dar­bo išė­jau. Ta­da ko­lek­ty­ve jau ir Ele­na Kar­ni­šaus­kie­nė, pe­rė­mu­si kul­tū­ros dar­buo­to­jos pa­rei­gas, dai­na­vo“, – pri­si­me­na D. Jo­ku­bai­tie­nė.

Paš­ne­ko­vė ir vė­liau be mu­zi­kos, dai­nų gy­ven­ti ne­ga­lė­jo: lan­kė tą pa­tį folk­lo­ro ko­lek­ty­vą, vė­liau dai­na­vo neį­ga­lių­jų su­bur­ta­me an­samb­ly­je ir baž­ny­čios cho­re­ly­je gie­do­jo.

„Aš ir da­bar pir­ma pa­si­klau­sau sie­lai ar­ti­mos dai­nos įra­šo te­le­fo­ne ir tik ta­da ei­nu dirb­ti“, – at­vi­rau­ja Da­nu­tė Jo­ku­bai­tie­nė.