RUDIŠKIŲ „RUDBALAI“ – 50 METŲ
Kilusi iš gretimo Stanelių kaimo
Danutės Jokubaitienės sodyboje Rudiškiuose gieda gaidžiai, sodyboje stovi ūkio technika, kuria sūnus įdirba žemę. Ji pati kilusi iš gretimo Stanelių kaimo, dabar daugeliui žinomo dėl grybyno, auginančio pievagrybius, o kiek seniau labiau įstrigdavo besiganantys žirgyno ristūnai. Tačiau anuomet, pokariu, ten nebuvo nei vieno, nei kito, tik gražiai išsidėstę gyventojų viensėdžiai su tvartuose laikomomis karvėmis, kiaulėmis, besiganančiais arkliais, atstojusiais transportą ir dabartinius traktorius.
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.Tose laukų erdvėse augusi D. Jokubaitienė sako su kaimyne Ina Lydeikaite prieš kurį laiką bandžiusios atkurti bendrą kaimo vaizdą: surašė iš atminties gyventojus, kokius statinius jie turėję, kaip buvo išsidėstę. Ina ieškojo dokumentų ir archyvuose.
Prigimtyje įrašyta trauka dainai
Vis dėlto būtent Rudiškiai tapo viso Danutės gyvenimo centru. Baigė ji septynmetę vietos mokyklą ir toliau mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje Joniškyje, tuo pačiu metu jau ir dirbdama, nors dar nepilnametė. Juk šeimoje augo septyni vaikai, išleisti visų į mokslus nebuvo galimybės. Devynerius metus jauna mergina melžė karves, tačiau siela visą laiką nerimo ir veržėsi prie dainų, šokio.
„Turbūt tai prigimtyje įrašyta, visa giminė, kaip sako, „paplaukę“. Tėvelis su kaimo vyrais vakarais taip dainuodavo, kad net lempos užgesdavo. Aš pati irgi niūniuodavau, mokykloje šokių ratelį lankiau, pamenu, kaip trepsėjome „Blezdingėlę“. Mokytoja Bronė Biliūnienė su suaugusiaisiais pastatė spektaklį „Atžalynas“. Žiūrėjome ir netikėjome, kad taip gali paprasti žmonės vaidinti“, – atminties vingiais į praeitį nuveda pašnekovė.
Pakvietė dirbti kultūros darbuotoja
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.Ištekėjo Danutė 24-erių metų už Vlado Jokubaičio, kuris su mama grįžo iš Sibiro. Jo, jau seniai besiilsinčio kapinių kalnelyje, gyvenimo istorija buvo nelengva. Kadangi šeima ūkininkavo, pateko į tremiamų sąrašą. Tą dieną, kai į namus įsiveržė NKVD ir liepė krautis daiktus, Vladas su seserimi buvo mokykloje ir spėjo pasislėpti pas močiutę, o mažiausiasis broliukas vos trejų metų liko vienas kieme stovėti. Mat jį vežti pagailėjo, trumpam priėmė kaimynė, vėliau perdavė giminaičiams. Vis dėlto Vladas su broliuku Algiu vėliau patys į Sibirą išvažiavo su pažįstamu, kuris ten vyko pas ištremtą žmoną ir juos pasėmė, nes vaikai be galo ilgėjosi šeimos ir skurdo likę gimtame krašte.
„Su vyru susipažinome dirbdami kolūkyje. Susituokėme, susilaukėme sūnų Arno ir Dariaus, o paskui mane sutikęs pirmininkas Antanas Jarmalavičius sako, kad jau laikas būtų vėl pradėti dirbti, trūksta kultūros darbuotojų. Specialaus tam išsilavinimo neturėjau, bet tada daug kas nebuvo išsimokslinę. Maloniai priėmė, palaikė Joniškio kultūros namų direktorius Rimantas Vaitiekūnas, Kultūros skyriaus vedėja Ona Šeržentienė. Padėjo mokytoja Onutė Motuzienė ir po truputį ėmėme dirbti. Ėjome per kiemus ieškodami narių etnografiniam kolektyvui. Kaip nusprendėme, ką kalbinti? Vietinius pažinojome iš anksčiau, pati dalyvaudavau saviveikloje. O kai ir nauji specialistai į ūkį atvykdavo, eini į namus, bar bar bar, pasibeldi į duris, prisistatai, kas esi ir klausi, gal yra dainuojančių šeimoje ar šokančių, – pasakoja D. Jokubaitienė, prisimindama darbo pradžią. – Bet visi žmonės labai geranoriškai reaguodavo, jungėsi į kolektyvą. Visada turėjome keliolika narių. Ruošėmės 1980 metų respublikinei Dainų šventei, rajoninėse Dainų šventėse taip pat nuolat dalyvaudavome. Kurį laiką mes bene vieninteliai kaip etnografinis kolektyvas atstovavome Joniškio rajonui visur.“
Ir vargas, ir džiaugsmas
D. Jokubaitienė pasakoja, kad kultūros darbuotojai stengėsi visokių renginių, priemonių sugalvoti, kad suburtų žmones, kurtų ryšį. Organizuodavo vaikų vardynas, ruošdavo šokėjus, dainininkus. Kas trečiadienį šviesaus atminimo choreografė Danguolė Žalakienė apmokydavo darbuotojus, toliau jau jie mokė savo kolektyvų narius šokių žingsnelių ir kombinacijų.
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.„Visko buvo – ir vargas, ir džiaugsmas vienu metu. Kas savaitgalį reikėdavo jaunimui diskotekas organizuoti. Iš jų grįžti namo ir eini antrą valandą nakties gyvulių liuobti. Bet ir smagu renginiuose pasirodyti, repetuoti. Pamenu, kiek visi raitėmės iš juoko, kai per repeticiją šokėjas šiaudinę skrybėlę taip vožė sau ant galvos, kad vos kiaurai nepramušė“, – juokiasi rudiškietė.
Rudiškių etnografinis kolektyvas būdavo kviečiamas į apylinkės šventes. Ir dainuodavo, ir šokdavo, vaizdelius statydavo.
„1991 metais, kai vyras žemę atsiėmė, ėmė ūkininkauti, iš darbo išėjau. Tada kolektyve jau ir Elena Karnišauskienė, perėmusi kultūros darbuotojos pareigas, dainavo“, – prisimena D. Jokubaitienė.
Pašnekovė ir vėliau be muzikos, dainų gyventi negalėjo: lankė tą patį folkloro kolektyvą, vėliau dainavo neįgaliųjų suburtame ansamblyje ir bažnyčios chorelyje giedojo.
„Aš ir dabar pirma pasiklausau sielai artimos dainos įrašo telefone ir tik tada einu dirbti“, – atvirauja Danutė Jokubaitienė.