Laisvės nuo priklausomybių kelią pradėjo Žagarėje

Tikslas – skelsiti žinią apie laisvę nuo priklausomybių

Pra­dė­da­mas po­kal­bį su ža­ga­rie­čiais lais­vės nuo pri­klau­so­my­bių men­to­rius Eu­ge­ni­jus Šni­pas iš Vil­niaus, tą va­ka­rą ap­si­sto­jęs Ža­ga­rės dva­ro rū­muo­se, sa­kė, kad net ir su­pan­ti ra­my­bė mies­to žmo­gui ga­li tap­ti iš­šū­kiu. Jis pa­ts žy­giuo­ja pės­čio­mis jau ne pir­mą kar­tą, prieš tre­jus me­tus įvei­kė 1000 ki­lo­met­rų šv. Jo­kū­bo ke­lią Is­pa­ni­jo­je. Da­bar 500 ki­lo­met­rų per Lie­tu­vą jis ti­ki­si nuei­ti per tris sa­vai­tes, kar­tu šį ke­lią įpras­min­da­mas su­si­ti­ki­mais su vie­tos gy­ven­to­jais Pak­ruo­jy­je, Prie­nuo­se, Aly­tu­je, Laz­di­juo­se ir ki­tuo­se ša­lies mies­tuo­se, kal­bė­da­ma­sis jam pa­čiam ir di­de­liai da­liai žmo­nių ak­tua­lia pri­klau­so­my­bių te­ma.

„Ma­no tiks­las – skleis­ti ži­nią apie lais­vę nuo pri­klau­so­my­bių, ma­žin­ti stig­mas ir kur­ti sau­gią erd­vę at­vi­ram, tik­ram po­kal­biui. Su­si­ti­ki­mai nė­ra pa­skai­tos tra­di­ci­ne pra­sme – tai jau­kūs, at­vi­ri pa­šne­ke­siai apie pri­klau­so­my­bes ir jų prie­žas­tis, vi­di­nius lū­žius ir ke­lią į lais­vę“, – sa­kė E. Šni­pas, pa­ts tu­rė­jęs tris – al­ko­ho­lio, rū­ky­mo ir lo­ši­mų – pri­klau­so­my­bes bei iš jų iš­si­lais­vi­nęs ir pra­dė­jęs pa­dė­ti ki­tiems, dar te­be­pan­čio­ja­miems šių ir ki­tų kar­tais net pra­žū­tin­gų įpro­čių, ku­rių ne­su­ge­ba kont­ro­liuo­ti. Juk kas yra pri­klau­so­my­bė? Tai bū­se­na, kai žmo­gus trokš­ta kaž­ko­kios me­džia­gos – nar­ko­ti­kų, ni­ko­ti­no, al­ko­ho­lio, ar­ba el­ge­sio – lo­ši­mų, sek­so ir kt., ku­riais ban­do už­pil­dy­ti vi­di­nę tuš­tu­mą, pri­si­tai­ky­ti prie ki­tų, nes bi­jo bū­ti at­stum­ti, kai trokš­ta ry­šio, kai ne­su­ge­ba at­si­spir­ti. Juk vie­ni ga­li iš­ger­ti, bet ga­li ir ne­ger­ti, net jei ap­link al­ko­ho­lio pil­na, jiems ne­ky­la pa­gun­dos, o ki­ti ne­ga­li ra­miai praei­ti pro ša­lį, juos trau­kia, jie jau­čia vi­di­nę įtam­pą, trin­tį.

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.

Visi nori dopamino

„Kai dir­bu su pri­klau­so­my­bių tu­rin­čiais žmo­nė­mis, klau­siu, ką jos už­pil­do, ką jiems duo­da? Juk iš tie­sų trokš­ta­ma ne pa­čios me­džia­gos, bet to, ką ji su­tei­kia. Pa­vyz­džiui, no­ri­ma ne pa­ties ko­kai­no, bet jo sti­mu­lia­ci­jos, ne al­ko­ho­lio, bet at­si­pa­lai­da­vi­mo, ku­rį jis pa­de­da pa­tir­ti, ne sek­so, bet trūks­ta­mo ry­šio. Vi­si no­ri do­pa­mi­no. Yra pri­klau­so­mų ir nuo pir­ki­mo ma­ni­jos, tik vi­suo­me­nė­je į tai žiū­ri­ma kur kas at­lai­džiau, nes ža­los mas­tas ne toks, kaip var­to­jant nar­ko­ti­kus ar ge­riant al­ko­ho­lį“, – aiš­ki­no E. Šni­pas, į ku­rį dėl pri­klau­so­my­bių daž­nai krei­pia­si žmo­nės, apie ku­riuos išo­riš­kai net ne­ga­lė­tum pa­sa­ky­ti, kad jie tu­ri pro­ble­mų. To­kie as­me­nys dir­ba, kar­tais net per ke­lis dar­bus, tu­ri šei­mą, ge­rai at­ro­do, bet iš vi­daus juos grau­žia ir žmo­gus ban­do tą ėdan­tį kir­mi­ną mal­šin­ti dest­ruk­ty­viu bū­du.

„Ma­no pri­klau­so­my­bių pra­džia – mė­gi­ni­mas trauk­ti dū­mą, ra­dus kai­my­no nu­mes­tą nuo­rū­ką. Vė­liau pri­si­dė­jo al­ko­ho­lis, to­liau – lo­ši­mai. Tė­tis dir­bo pri­klau­so­my­bių cent­re, bet aš ta­pau pri­klau­so­mu, – li­ki­mo vin­gių at­skleis­ti ne­bi­jo E. Šni­pas. – Su­lau­kęs 24-erių me­tų su­ge­bė­jau mes­ti rū­ky­ti ir loš­ti, tad jau 15 me­tų šių blo­gų da­ly­kų esu at­si­sa­kęs. O prieš de­vy­ne­rius me­tus Tai­lan­de su drau­gais su­si­la­ži­nau, kad ne­be­ger­siu.“

Priklausomybių šaknys

Bet tai tik skam­ba pa­pras­tai. Lais­vės nuo pri­klau­so­my­bių men­to­rius pa­sa­ko­jo iš­ban­dęs daug bū­dų: dir­bęs su sa­vi­mi, sa­vo mąs­ty­mu, sky­ręs lai­ką nau­joms, nau­din­goms veik­loms (vie­to­je gė­ri­mo ar lo­ši­mų), lan­kęs te­ra­pi­ją, pra­dė­jęs ke­liau­ti, da­ly­vau­ti blai­viuo­se fes­ti­va­liuo­se (taip, ir to­kie vyks­ta), su­si­ra­dęs bend­ruo­me­nę, ku­ri pa­lai­ko.

Pa­sak jo, pri­klau­so­my­bių šak­nys bū­na įvai­rios. Tai – vai­kys­tės trau­mos (ne­tgi ke­lioms va­lan­doms pa­lik­tas vie­nas vai­kas ga­li bū­ti taip pa­veik­tas, kad tas at­sky­ri­mo jaus­mas per­se­kios ir suau­gu­sį); ap­lin­ka ir įsi­ti­ki­ni­mai (kai ga­li leng­vai nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio, sto­vin­čio to pa­ties pre­ky­bos cent­ro len­ty­no­se, kaip ir pie­nas, neat­ro­do la­bai pa­vo­jin­ga. Ly­giai taip tė­vų duo­da­ma plan­še­tė vai­kui nu­ra­min­ti tar­si nie­ko to­kio, bet ug­do­ma pri­klau­so­my­bė); at­si­sky­ri­mas (daž­nai pri­klau­so­mą žmo­gų ki­ti tik kal­ti­na ir jis dar la­biau už­si­da­ro, to­liau grimz­da­mas į pa­si­cho­lo­gi­nį liū­ną).

Sąmonė ir pasąmonė

E. Šni­pas spe­cia­liai neį­var­di­na ge­ne­ti­nio fak­to­riaus, nors jis tu­ri reikš­mės, bet ne le­mia­mos. Juk du dvy­niai ga­li išaug­ti vi­siš­kai skir­tin­gi.

„Jei vie­nas gy­vens Sau­do Ara­bi­jo­je, kur al­ko­ho­lis drau­džia­mas, o ki­tas – Lie­tu­vos kai­me ar mies­te ap­lin­ko­je, kur iš­ger­ti per vi­sas šven­tes, sa­vait­ga­liais „iš­lenk­ti“ alaus yra pri­va­lo­mas at­ri­bu­tas, kaip ma­no­te, ku­riam la­biau gre­sia pri­klau­so­my­bės ke­lias?“ – re­to­riš­kai klau­sė men­to­rius. O bio­lo­gi­ja vei­kia pa­pras­tai: jei pra­džio­je vai­kui už­ten­ka vie­no sal­dai­nio ar vy­ru­kui vie­no alaus bu­te­lio, tai po kiek lai­ko jau rei­kės dvie­jų sal­dai­nių, dvie­jų bu­te­lių ir t.t.

„Są­mo­nin­gai mes su­pran­ta­me, kad sa­ve ža­lo­ja­me, ta­čiau 95 pro­cen­tais da­ro­me da­ly­kus vei­kia­mi pa­są­mo­nės“, – tei­gė žy­gio „500 km lais­vės“ ini­cia­to­rius.

Žingsniai link išsilaisvinimo

Jis iš­var­di­jo žings­nius, kaip ei­na­ma link iš­si­lais­vi­ni­mo nuo pri­klau­so­my­bių. Pir­miau­sia žmo­gus ne­ma­to jo­kios pa­ti­ria­mos ža­los, – juk štai, ir kai­my­nas ge­ria, vis­kas jam ge­rai. Tai – dar ne lai­kas. Ki­ta sta­di­ja, kai jis jau pa­mąs­to, kad reik­tų mes­ti ger­ti ar var­to­ti nar­ko­ti­kus, bet ne­sii­ma rea­lių veiks­mų. Po to pra­si­de­da pla­na­vi­mas ir tik ta­da – rea­lus veiks­mas, ieš­ko­ji­mas pa­gal­bos. Kai žmo­gus jau pra­de­da at­si­sa­ky­ti pri­klau­so­my­bės, la­bai svar­bus ap­lin­ki­nių pa­lai­ky­mas. Ir bū­ti­na su­pras­ti, kad kiek­vie­na­me iš­si­lais­vi­ni­mo nuo pri­klau­so­my­bių ke­ly­je pa­si­tai­ko at­kry­čių.

„Žmo­nės jų la­bai bi­jo, bet tai ne klai­da, o pa­mo­ka, duo­dan­ti su­pras­ti, ką da­ry­siu ki­taip. Po­ky­tis ne per vie­ną die­ną atei­na – tai ke­lias, ma­ra­to­nas“, – sa­kė E. Šni­pas.