Joniškietis Raimondas Gurskis iš tokios giminės, kurių genuose spurda amžinas noras ką nors veikti, kurti, fantazuoti ir tas fantazijas įgyvendinti. Kai praėjusiais metais paskelbtas karantinas, neįsivaizdavo, ką reikės veikti – manė, reikės nagus nusigraužti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – namuose per tą laiką užveisė tikrą žirgyną. Jo „augintiniai“ ne bet kokie. Vienas net su tikro ametisto širdimi, daugelis jų – ne tik su įprastomis kaktą puošiančiomis žvaigždėmis, bet ir tautiniais ar baltų simboliais ne tik kaktoje, bet ir kakle, šonuose. Nors Gurskių namų sklypas ir nėra didelis, kokie 7 arai, tačiau jame gerai jaučiasi ir ganyklų užtenka kone penkiasdešimt šeimininko žirgelių.
Raimondas iš tokios giminės, kurios vyrams tik duok valią ir laisvę užsiimti tuo, kuo nori. Buvęs pasienietis, senienų mėgėjas niekada nepraeidavo pro šalį, jei akys užkliūdavo už kokios senos, įdomios tekstūros ar spalvos medžio kaladės, lentgalio, rąstigalio… Vis paglostys – rankos geriausiai pajaučia šilumą, kuri iškart siunčia viziją. Medis Raimundui kažkas tokio… švento, kurį reikia saugoti, gerbti, branginti, įamžinti. Visai kaip dėdė Petras Jonaitis, žinomas medžio meistras, tautodailininkas.
Plačiau kovo 13 d. „Sidabrės“ numeryje.