Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus pra­tur­tin­tas iš­kal­bin­gu is­to­ri­jos liu­di­nin­ku

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus po­pu­lia­riau­sia ar­cheo­lo­gi­nė eks­po­zi­ci­ja nuo šiol tu­rės dar di­des­nį po­pu­lia­ru­mą po to, kai praė­ju­sią sa­vai­tę į Jo­niš­kį su uni­ka­lia do­va­na at­vy­ko be­veik kraš­tie­tis, Jo­niš­ky­je gi­męs My­ko­las Sa­bai­tis, „Vil­nius Li­tua Ro­ta­ry“ klu­bo pre­zi­den­tas. Jis ra­jo­no me­rui Ge­di­mi­nui Če­pu­liui įtei­kė tiks­lią Lie­tu­vai svar­baus ori­gi­na­laus do­ku­men­to ko­pi­ją – Kved­lin­bur­go ana­lų dvi­la­pio fak­si­mi­lę, ku­rio­je pir­mą kar­tą 1009 me­tais ra­šy­ti­niuo­se Eu­ro­pos šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos var­das – „Li­tua“. Teks­tas bu­vo už­ra­šy­tas dar XI a. pra­džio­je Kved­lin­bur­ge, šv. Ser­va­ci­jaus vie­nuo­ly­ne, bet iki mū­sų die­nų yra iš­li­kęs tik XVI a. vi­du­rio nuo­ra­šas. Me­ras sa­vo ruož­tu šią uni­ka­lią do­ku­men­to ko­pi­ją pa­ti­kė­jo sau­go­ti ir eks­po­nuo­ti Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rei Ra­sai Ali­šau­kie­nei. Di­rek­to­rė nea­be­jo­ja, kad jis suint­ri­guos vi­suo­me­nę ir ra­jo­no moks­lei­vius dar la­biau pa­žin­ti is­to­ri­ją ir šio do­ku­men­to pra­smę bei svar­bą.

Ori­gi­na­lus rank­raš­tis (nuo­ra­šas), ku­rio pa­grin­du su­kur­ta fak­si­mi­lė, yra sau­go­mas Sak­so­ni­jos že­mės, vals­ty­bės ir uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je Drez­de­ne.

Bū­tent „Vil­nius Li­tua Ro­ta­ry” klu­bo su pre­zi­den­tu My­ko­lu Sa­bai­čiu prie­ša­ky­je ini­cia­ty­va gau­tos šio do­ku­men­to tiks­lios ko­pi­jos ga­min­tos pus­me­tį, ku­rios klu­bui kai­na­vo ne­ma­žus pi­ni­gus. „Tik­rai kai­na­vo ne 10 tūkst. eu­rų,” – už­si­mi­nė sve­čias. Pa­sak klu­bo pre­zi­den­to My­ko­lo Sa­bai­čio, šio Lie­tu­vai svar­baus do­ku­men­to ko­pi­jai bu­vo už­sa­ky­tas spe­cia­lus, pa­gal se­ną­sias tech­no­lo­gi­jas ga­min­tas po­pie­rius, ku­ris spe­cia­liai at­kur­tas Vo­kie­ti­jos po­pie­riaus ma­lū­ne. Ko­pi­juo­ta lai­kan­tis aukš­čiau­sių is­to­ri­nės re­konst­ruk­ci­jos ir lei­dy­bos stan­dar­tų, iš­sau­gant au­ten­tiš­ką dvia­pio for­ma­tą ir pro­por­ci­jas, lai­ko pa­da­ry­tus pa­žei­di­mus, dė­mes, ne­ly­gu­mus, žy­mes.

Svar­baus do­ku­men­to ko­pi­jos ti­ra­žas griež­tai reg­la­men­tuo­ja­mas – Lie­tu­vai vie­ną vie­nin­te­lį kar­tą leis­ta įsi­gy­ti 150 šio do­ku­men­to ko­pi­jų. Vi­sos jos su­nu­me­ruo­tos. Jo­niš­kiui įteik­ta 44-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta ko­pi­ja. „Vil­nius Li­tua Ro­ta­ry” klu­bas po vie­ną fak­si­mi­lę jau yra pa­do­va­no­jęs Na­cio­na­li­nei M. Maž­vy­do bib­lio­te­kai, Vil­niaus Uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai, Val­do­vų rū­mams, Šiau­lių „Auš­ros” mu­zie­jui.

My­ko­las Sa­bai­tis do­va­nos per­da­vi­mo ce­re­mo­ni­jo­je pa­sa­ko­jo, kad jau su­lau­kian­tis daug skam­bu­čių iš ko­lek­ci­nin­kų, bet pa­brė­žia, kad ši ko­pi­ja ne­par­duo­da­ma už jo­kius pi­ni­gus. To­kias fak­si­mi­les, by­lo­jan­čias apie sa­vo vals­ty­bin­gu­mo iš­ta­kas, pa­sau­ly­je tu­ri vos ke­lios ša­lys – Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė ir Pran­cū­zi­ja.

Li­nos RUDNICKIE­NĖS nuo­tr.

Pir­ma­sis Lie­tu­vos var­do pa­mi­nė­ji­mas su­si­jęs su krikš­čio­niš­ka mi­si­jų veik­la, ku­ri pa­ska­ti­no rink­ti ži­nias apie Eu­ro­pos pe­ri­fe­ri­jos kraš­tus. Im­pe­ra­to­riš­kos Oto­nų di­nas­ti­jos įsteig­tas Kved­lin­bur­go vie­nuo­ly­nas bu­vo vie­na tų vie­tų, ku­rio­se šios ži­nios bū­da­vo už­ra­šo­mos.

Kas gi lo­ty­nų kal­ba ra­šo­ma šia­me lo­ty­nų kal­ba ra­šy­ta­me šal­ti­ny­je?

1009 m., ap­ra­šy­da­ma šv. Bru­no­no Bo­ni­fa­co kan­ki­nio mir­tį per krikš­čio­niš­ką­ją mi­si­ją, kil­min­ga Sak­so­ni­jos vie­nuo­lė iš Šv. Ser­va­ci­jaus mo­te­rų vie­nuo­ly­no Kved­lin­bur­ge pir­mą kar­tą už­ra­šė Lie­tu­vos var­dą (Li­tua): „šven­tas Bru­no­nas, va­di­na­mas Bo­ni­fa­cu, ar­ki­vys­ku­pas ir vie­nuo­lis, vie­nuo­lik­tai­siais sa­vo at­si­ver­ti­mo me­tais Ru­sios ir Lie­tu­vos pa­sie­ny­je pa­go­nių nu­žu­dy­tas su 18 sa­viš­kių ko­vo 9 die­ną, nu­ke­lia­vo į dan­gų“. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau, jei ne jo kan­ki­nys­tė ir mir­tis už ti­kė­ji­mą, ne­bū­tų 1009-ai­siais pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos var­das. Šis įra­šas pa­tvir­ti­na tai, kas svar­biau­sia – mū­sų vals­ty­bin­gu­mo iš­ta­kas. Anot M. Sa­bai­čio, gal asau­ly­je esa­ma ir dau­giau ra­šy­ti­nių do­ku­men­tų su Lie­tu­vos var­do pa­mi­nė­ji­mu, ta­čiau iki šiol jie nė­ra ži­no­mi.

My­ko­las Sa­bai­tis do­mė­jo­si ir Jo­niš­kio ra­jo­no, mies­tų da­bar­ti­ne si­tua­ci­ja, vys­to­mais pro­jek­tais, pro­ble­mo­mis, su ku­rio­mis su­si­du­ria sa­vi­val­da.