Jaunasis klebonas: „Kriukus jau esu pamilęs“

ŠIE­MET KRIU­KAMS – 440

„Si­dab­rė“ pa­sa­ko­ji­mu apie Kriu­kų kle­bo­ną tę­sia ra­ši­nių cik­lą, skir­tą šie­met mi­ni­mai Kriu­kų mies­te­lio gy­va­vi­mo 440 me­tų su­kak­čiai.

Įkvėpė kunigo pavyzdys

„Mū­sų kle­bo­no au­ko­ja­mo­se šv. Mi­šio­se pil­na žmo­nių ir ypač daug jau­ni­mo, at­va­žiuo­ja ir šei­mos iš Šiau­lių, iš Jo­niš­kio, la­bai šil­tas jo bend­ra­vi­mas su mu­mis – ir ne tik rim­tas, ir pa­juo­kau­jant, – ra­šo „Si­dab­rei“ vie­na Kriu­kų pa­ra­pi­jie­tė. – Baž­ny­čio­je mi­ni­mos šven­tės, šil­tą pa­svei­ki­ni­mą kle­bo­nas sky­rė mo­ti­noms per Mo­ti­nos die­ną, pa­ts pa­svei­ki­ni­mus ku­ria šven­čių pro­go­mis.“

Kle­bo­nas nu­stem­ba iš­gir­dęs, kad taip gra­žiai yra įver­tin­tas. „Esu dė­kin­gas pa­ra­pi­jie­čiams už to­kius žo­džius“, – sa­ko Rai­mun­das Šnapš­tys ir su­tin­ka su „Si­dab­re“ pa­si­da­lin­ti min­ti­mis apie ku­ni­go tar­nys­tę.

Rai­mun­das Šnapš­tys pa­sa­ko­ja, jog nė ne­ži­no, ar jo tė­ve­liai bu­vo ti­kin­tys. Se­niai jų ne­te­ko, au­go vai­kų glo­bos na­muo­se.

„Ma­my­tę pa­lai­do­jau bū­da­mas 8 kla­sė­je, o tė­ve­lis mi­rė, kai jau stu­di­ja­vau Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. Tu­riu bro­lį Ne­ri­jų ir se­se­rį Gra­ži­ną. Šei­mo­je bu­vo dar vie­nas bro­liu­kas, jis nu­sken­do, kai aš dar nė gi­męs ne­bu­vau“, – pa­sa­ko­ja apie sa­vo šei­mą kle­bo­nas.

Rai­mun­das Šnapš­tys ki­li­mo yra nuo Plau­čiš­kių kai­mo Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Nuo ket­ve­rių me­tų au­go vals­ty­bi­niuo­se Pak­ruo­jo vai­kų glo­bos na­muo­se, o nuo de­vy­ne­rių me­tų – Krikš­čio­niš­kuo­se ka­ta­li­kiš­kuo­se vai­kų glo­bos na­muo­se, ku­riuos Pa­mū­šy­je bu­vo įkū­ręs tuo­me­ti­nis Pa­mū­šio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ri­čar­das Rut­kaus­kas.

„Pa­mū­šy­je bren­do ma­no ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mas, – sa­ko Rai­mun­das Šnapš­tys. – Kle­bo­nas sa­ky­da­vo: „Vai­kai, sek­ma­die­nį ei­si­me į baž­ny­čią“. Taip ir ėjau link ti­kė­ji­mo. Baž­ny­čia bu­vo čia pat. Ten priė­miau pir­mą­ją ko­mu­ni­ją ir su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą, pa­tar­nau­da­vau Mi­šio­se. Kle­bo­nas pa­kvie­tė pa­tar­nau­ti ir atė­jau. Man, vai­kui, la­bai pa­ti­ko baž­ny­čio­je – at­ro­dė lyg kaž­ko­kia mis­ti­ka, žva­kės de­ga, mal­dos sklin­da.“

„Jau aš­tun­to­je kla­sė­je kle­bo­nas ma­nęs klau­sė: „Ką gy­ve­ni­me da­ry­si, gal pa­gal­vok apie ku­ni­gys­tę?“ Bet po de­šimt kla­sių, bai­gęs Bal­sių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, iš­va­žia­vau tre­jiems me­tams į Uk­mer­gę mo­ky­tis pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je, įgi­jau au­to­me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę. Min­tys apie ku­ni­gys­tę nu­to­lo, o prie jos vėl grą­ži­no ku­ni­gas Ri­čar­das Rut­kaus­kas. Kai pa­sa­kiau jam, kad sto­siu į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, tai jis net ap­si­ver­kė. Ma­nau, kad jis ir iš­mel­dė man tą ma­lo­nę tap­ti ku­ni­gu.“

„Man ku­ni­gas Ri­čar­das Rut­kaus­kas yra au­to­ri­te­tas ir ku­ni­gys­tės pa­vyz­dys. Da­bar jis tar­nau­ja Vo­kie­ti­jo­je, Niurn­ber­ge. Su paaug­liais mo­kė­jo kal­bė­tis, kai kaž­ką pri­si­dirb­da­vo­me, per po­kal­bį spręs­da­vo pro­ble­mas“, – pri­si­me­na Rai­mun­das Šnapš­tys.

„Aš neat­si­ne­šiau ti­kė­ji­mo iš šei­mos, kaip pa­pras­tai bū­na. Ti­kė­ji­mą man įkvė­pė ku­ni­go pa­vyz­dys, pa­tar­na­vi­mas baž­ny­čio­je, baž­ny­čia man bu­vo nu­si­ra­mi­ni­mas ir at­gai­va. Su ba­by­tė­mis per ge­gu­ži­nes ei­da­vau gie­do­ti, – šyp­so­si pri­si­mi­nęs. – Kaip sa­kė kle­bo­nas, bu­vau „ki­toks vai­kas“. O se­mi­na­ri­jo­je sep­ty­ni nuo­sta­būs me­tai pra­bė­go, ten su­ži­no­jau ir iš­mo­kau daug da­ly­kų – nuo eti­ke­to iki dva­si­nių.“

Aštunti metai kunigystės keliu

2018 me­tais bir­že­lio 29 die­ną Rai­mun­das Šnapš­tys bu­vo įšven­tin­tas į Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ni­gus tuo­me­ti­nio Šiau­lių vys­ku­po Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lio.

Vie­ša pa­slap­tis, kad jau bai­gęs Šiau­lių vys­ku­po tar­nys­tę Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis ir pa­ra­pi­je­čių, ir ku­ni­gų yra va­di­na­mas „Džiaugs­mu“.

„Po įšven­ti­ni­mo man vys­ku­pas sa­kė: „Nešk džiaugs­mą, ne­šk švie­są – ir aš į klau­syk­lą ei­da­vau su šyp­se­na, ir kar­tą iš­gir­dau, kad pa­ra­pi­jie­tės ma­ne va­di­na „Džiaugs­me­liu“. Ap­si­džiau­giau.“

Rai­mun­das Šnapš­tys yra pa­skir­tas ap­tar­nau­ti tris pa­ra­pi­jas – be Kriu­kų pa­ra­pi­jos dar Žei­me­lio Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo pa­ra­pi­ją bei Lauk­so­džio Šv. Aloy­zo pa­ra­pi­ją.

„Ma­no įšven­ti­ni­mas įvy­ko per šv.Pet­ro ir Po­vi­lo šven­tę, ti­kiu, kad jie ma­ne lai­mi­na iš dan­gaus, aš net ap­tar­nau­ju Žei­me­lio šv. Pet­ro ir Po­vi­lo pa­ra­pi­ją“, – šyp­so­si kle­bo­nas.

Jis at­vi­rau­ja, kad tri­jų pa­ra­pi­jų kle­bo­nu ta­pus iš kar­to už­griu­vo kas­die­niai rū­pes­čiai ir di­de­lė at­sa­ko­my­bė už pa­ra­pi­jų ti­kin­čiuo­sius.

„Kle­bo­nui rei­kia tu­rė­ti tvir­tą stu­bu­rą ir „skū­rą“, – juo­kia­si Rai­mun­das Šnapš­tys.

„Tie rū­pes­čiai pir­miau­sia ūki­niai, – da­li­ja­si jis. – Kriu­kų baž­ny­tė­lės sto­gą rei­kė­jo re­mon­tuo­ti, trin­ke­les su­dė­ti – Sa­vi­val­dy­bė pa­dė­jo, sky­rė 5 tūks­tan­čius eu­rų. Rei­kė­jo šie­met per­da­žy­ti baž­ny­tė­lės vi­dų, lu­bas ir sie­nas, pra­šiau pa­ra­pi­jie­čių pa­ra­mos ir jie au­ko­jo, džiau­giuo­si ir dė­ko­ju jiems. Jei­gu skel­bia­me tal­kas, pa­ra­pi­jie­čiai ir­gi mie­lai pri­si­de­da, bet la­bai no­rė­čiau dau­giau ini­cia­ty­vos, kad ir pa­tys siū­ly­tų: „Ku­ni­ge, aš tą ir tą mo­ku, ga­liu pa­dė­ti.“ Rei­kia da­bar var­pi­nę tvar­ky­ti, len­tas keis­ti, at­nau­jin­ti, pa­vel­do­sau­gin­kai sa­ko, ra­šyk pro­jek­tą, bet juk rei­kės ir sa­vų lė­šų. Tie rū­pes­čiai ži­lą plau­ką au­gi­na, nes ne vis­kas iš kar­to spren­džia­si. Kai kas ne­pa­vyks­ta, sa­kau, Vieš­pa­tie, at­leisk, pa­da­rėm tiek, kiek su­ge­bė­jom pa­da­ry­ti.“

Rūpi dialogas

Kle­bo­nui rū­pi megz­ti dia­lo­gą, „pri­si­bels­ti į šir­dis ir pro­tus“. Nė­ra leng­va. Svars­to, kad iš pra­džių gal per daug ėmę­sis mo­ky­ti Kriu­kų žmo­nes.

„Pra­dė­jau ma­žiau mo­kin­ti, bet ve­du tie­sos ke­liu ir dau­giau aiš­ki­nu, ma­nau, ge­riau ima­me vie­ni ki­tus su­pras­ti. Aš šian­dien sa­kau, kad Kriu­kai – ma­no na­mai, man ge­ra čia gy­ven­ti, čia aš lai­min­gas. Tai pir­mo­ji ma­no pa­ra­pi­ja – kaip pir­mo­ji mei­lė, jos ne­pa­mir­ši, pri­si­de­rin­ti rei­kė­jo vie­niems prie ki­tų“.

„Pa­moks­luo­se aš ak­cen­tuo­ju mei­lę Vieš­pa­čiui – my­lė­kit pro­tu ir šir­di­mi, vi­so­mis jė­go­mis, my­lė­kit kiek­vie­ną žmo­gų, kaip sa­ve. Mei­lė ir ar­tu­mas svar­biau­si da­ly­kai, ypač kai tiek daug yra vie­ni­šų žmo­nių. Aš no­riu dia­lo­go su pa­ra­pi­jie­čiais, – pa­brė­žia ku­ni­gas. – Baž­ny­čia yra ge­ra erd­vė bend­rys­tei. Mes esa­me vie­nas ša­lia ki­to ir ga­li­me kal­bė­tis, jaus­ti ry­šį, pa­dė­ti vie­nas ki­tam, vis kar­to­ju bū­kim ir drą­ses­ni, at­vi­res­ni. Bū­siu lai­min­gas, jei­gu bent vie­ną žmo­gų bū­siu pri­ve­dęs ar­čiau Die­vo.“

Jis džiau­gia­si, kad ma­to baž­ny­čio­je ir jau­nų vei­dų, kad žmo­nės da­li­ja­si, jog anks­čiau tiek jau­ni­mo ne­bū­da­vo Mi­šio­se. Dar se­mi­na­ri­jo­je bu­vo su­mąs­tęs, kai taps ku­ni­gu, gė­les do­va­nos ma­moms, o vai­kams po Mi­šių sal­dai­nius da­lins.

„Ma­nau, žmo­nėms rei­kia ir pra­mo­gų, ir ato­kvė­pio nuo kas­die­ni­nių rū­pes­čių, pa­ts vi­sa­da sten­giuo­si iš­va­žiuo­ti ato­sto­gau­ti. Bet kas mes bū­tu­me be dva­sios – tik kū­nas ir kau­lai. Jei­gu ne­tu­ri­me dva­sin­gu­mo, ti­kė­ji­mo, tai kaip mes gy­ve­na­me? Man ti­kė­ji­mas yra ver­ty­bė, dva­sin­gu­mas man yra au­gi­mas“, – pa­brė­žia ku­ni­gas.

„Ar leng­va de­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų lai­ky­tis? Štai į iš­pa­žin­tį at­le­kia ne vie­nas už­du­sęs, sa­kau, at­si­kvėpk ir pa­gal­vok, ką no­ri Vieš­pa­čiui per ku­ni­gą pa­sa­ky­ti. O tre­čią Die­vo įsa­ky­mą vyk­do­te, kai šven­čia­te sek­ma­die­nį, jis skir­tas stab­tel­ti, kad ap­mąs­ty­tu­mei, kaip gy­ve­ni.“

Apie Kriukus

„Kai ma­ne sky­rė į Kriu­kus, ieš­ko­jau per Goog­le Maps, kur jie yra, – šyp­so­si pri­si­mi­nęs. – O kai įva­žiuo­da­mas į Kriu­kus pa­ma­čiau, jog jie tu­ri sa­vo her­bą, su­pra­tau, kad tai mies­te­lis, ku­ris tu­ri stip­rią is­to­ri­ją.“

„Šie­met, kai Kriu­kai mi­ni 440 me­tų su­kak­tį, jau­nam ir se­nam, pra­ži­lu­siam ir pli­kam, svei­kam ar li­go­tam – vi­siems lin­kiu to­liau ra­šy­ti Kriu­kų is­to­ri­jos kny­gą. Ra­šy­ti sa­vo gy­ve­ni­mu, vai­kų gim­dy­mais, o Lie­tu­vo­je vai­kų gims­ta tra­giš­kai ma­žai, ir vai­kų au­gi­ni­mu. Aš džiau­giuo­si, kai iš­girs­tu, kad kaž­kas at­si­kraus­tė į Kriu­kus, kad jau­nos šei­mos at­si­ke­lia čia kur­tis. Sa­vo gy­ve­ni­mu liu­dy­ki­te, kad esa­te kriu­kie­čiai, – lin­ki Rai­mun­das Šnapš­tys . – Šian­dien mes ku­ria­me is­to­ri­ją, o po mū­sų kaip bus, vie­nas Die­vas ži­no. Iš kriu­kie­čių esu gir­dė­jęs, kad čia gi­miau, čia ir mir­siu – tai ma­no gim­ti­nė, ma­no tė­viš­kė ir nie­kas jos ne­pa­keis. Aš pa­ts jau esu Kriu­kus pa­mi­lęs, bet no­ri­si dar la­biau pa­mil­ti.“

Asmeninės nuotr.

Asmeninės nuotr.