ŠIEMET KRIUKAMS – 440
„Sidabrė“ pasakojimu apie Kriukų kleboną tęsia rašinių ciklą, skirtą šiemet minimai Kriukų miestelio gyvavimo 440 metų sukakčiai.
Įkvėpė kunigo pavyzdys
„Mūsų klebono aukojamose šv. Mišiose pilna žmonių ir ypač daug jaunimo, atvažiuoja ir šeimos iš Šiaulių, iš Joniškio, labai šiltas jo bendravimas su mumis – ir ne tik rimtas, ir pajuokaujant, – rašo „Sidabrei“ viena Kriukų parapijietė. – Bažnyčioje minimos šventės, šiltą pasveikinimą klebonas skyrė motinoms per Motinos dieną, pats pasveikinimus kuria švenčių progomis.“
Klebonas nustemba išgirdęs, kad taip gražiai yra įvertintas. „Esu dėkingas parapijiečiams už tokius žodžius“, – sako Raimundas Šnapštys ir sutinka su „Sidabre“ pasidalinti mintimis apie kunigo tarnystę.
Raimundas Šnapštys pasakoja, jog nė nežino, ar jo tėveliai buvo tikintys. Seniai jų neteko, augo vaikų globos namuose.
„Mamytę palaidojau būdamas 8 klasėje, o tėvelis mirė, kai jau studijavau Kauno kunigų seminarijoje. Turiu brolį Nerijų ir seserį Gražiną. Šeimoje buvo dar vienas broliukas, jis nuskendo, kai aš dar nė gimęs nebuvau“, – pasakoja apie savo šeimą klebonas.
Raimundas Šnapštys kilimo yra nuo Plaučiškių kaimo Pakruojo rajone. Nuo ketverių metų augo valstybiniuose Pakruojo vaikų globos namuose, o nuo devynerių metų – Krikščioniškuose katalikiškuose vaikų globos namuose, kuriuos Pamūšyje buvo įkūręs tuometinis Pamūšio parapijos klebonas Ričardas Rutkauskas.
„Pamūšyje brendo mano kunigystės pašaukimas, – sako Raimundas Šnapštys. – Klebonas sakydavo: „Vaikai, sekmadienį eisime į bažnyčią“. Taip ir ėjau link tikėjimo. Bažnyčia buvo čia pat. Ten priėmiau pirmąją komuniją ir sutvirtinimo sakramentą, patarnaudavau Mišiose. Klebonas pakvietė patarnauti ir atėjau. Man, vaikui, labai patiko bažnyčioje – atrodė lyg kažkokia mistika, žvakės dega, maldos sklinda.“
„Jau aštuntoje klasėje klebonas manęs klausė: „Ką gyvenime darysi, gal pagalvok apie kunigystę?“ Bet po dešimt klasių, baigęs Balsių pagrindinę mokyklą, išvažiavau trejiems metams į Ukmergę mokytis profesinėje mokykloje, įgijau automechaniko specialybę. Mintys apie kunigystę nutolo, o prie jos vėl grąžino kunigas Ričardas Rutkauskas. Kai pasakiau jam, kad stosiu į Kauno kunigų seminariją, tai jis net apsiverkė. Manau, kad jis ir išmeldė man tą malonę tapti kunigu.“
„Man kunigas Ričardas Rutkauskas yra autoritetas ir kunigystės pavyzdys. Dabar jis tarnauja Vokietijoje, Niurnberge. Su paaugliais mokėjo kalbėtis, kai kažką prisidirbdavome, per pokalbį spręsdavo problemas“, – prisimena Raimundas Šnapštys.
„Aš neatsinešiau tikėjimo iš šeimos, kaip paprastai būna. Tikėjimą man įkvėpė kunigo pavyzdys, patarnavimas bažnyčioje, bažnyčia man buvo nusiraminimas ir atgaiva. Su babytėmis per gegužines eidavau giedoti, – šypsosi prisiminęs. – Kaip sakė klebonas, buvau „kitoks vaikas“. O seminarijoje septyni nuostabūs metai prabėgo, ten sužinojau ir išmokau daug dalykų – nuo etiketo iki dvasinių.“
Aštunti metai kunigystės keliu
2018 metais birželio 29 dieną Raimundas Šnapštys buvo įšventintas į Šiaulių vyskupijos kunigus tuometinio Šiaulių vyskupo Eugenijus Bartulio.
Vieša paslaptis, kad jau baigęs Šiaulių vyskupo tarnystę Eugenijus Bartulis ir parapiječių, ir kunigų yra vadinamas „Džiaugsmu“.
„Po įšventinimo man vyskupas sakė: „Nešk džiaugsmą, nešk šviesą – ir aš į klausyklą eidavau su šypsena, ir kartą išgirdau, kad parapijietės mane vadina „Džiaugsmeliu“. Apsidžiaugiau.“
Raimundas Šnapštys yra paskirtas aptarnauti tris parapijas – be Kriukų parapijos dar Žeimelio Šv. Petro ir Povilo parapiją bei Lauksodžio Šv. Aloyzo parapiją.
„Mano įšventinimas įvyko per šv.Petro ir Povilo šventę, tikiu, kad jie mane laimina iš dangaus, aš net aptarnauju Žeimelio šv. Petro ir Povilo parapiją“, – šypsosi klebonas.
Jis atvirauja, kad trijų parapijų klebonu tapus iš karto užgriuvo kasdieniai rūpesčiai ir didelė atsakomybė už parapijų tikinčiuosius.
„Klebonui reikia turėti tvirtą stuburą ir „skūrą“, – juokiasi Raimundas Šnapštys.
„Tie rūpesčiai pirmiausia ūkiniai, – dalijasi jis. – Kriukų bažnytėlės stogą reikėjo remontuoti, trinkeles sudėti – Savivaldybė padėjo, skyrė 5 tūkstančius eurų. Reikėjo šiemet perdažyti bažnytėlės vidų, lubas ir sienas, prašiau parapijiečių paramos ir jie aukojo, džiaugiuosi ir dėkoju jiems. Jeigu skelbiame talkas, parapijiečiai irgi mielai prisideda, bet labai norėčiau daugiau iniciatyvos, kad ir patys siūlytų: „Kunige, aš tą ir tą moku, galiu padėti.“ Reikia dabar varpinę tvarkyti, lentas keisti, atnaujinti, paveldosauginkai sako, rašyk projektą, bet juk reikės ir savų lėšų. Tie rūpesčiai žilą plauką augina, nes ne viskas iš karto sprendžiasi. Kai kas nepavyksta, sakau, Viešpatie, atleisk, padarėm tiek, kiek sugebėjom padaryti.“
Rūpi dialogas
Klebonui rūpi megzti dialogą, „prisibelsti į širdis ir protus“. Nėra lengva. Svarsto, kad iš pradžių gal per daug ėmęsis mokyti Kriukų žmones.
„Pradėjau mažiau mokinti, bet vedu tiesos keliu ir daugiau aiškinu, manau, geriau imame vieni kitus suprasti. Aš šiandien sakau, kad Kriukai – mano namai, man gera čia gyventi, čia aš laimingas. Tai pirmoji mano parapija – kaip pirmoji meilė, jos nepamirši, prisiderinti reikėjo vieniems prie kitų“.
„Pamoksluose aš akcentuoju meilę Viešpačiui – mylėkit protu ir širdimi, visomis jėgomis, mylėkit kiekvieną žmogų, kaip save. Meilė ir artumas svarbiausi dalykai, ypač kai tiek daug yra vienišų žmonių. Aš noriu dialogo su parapijiečiais, – pabrėžia kunigas. – Bažnyčia yra gera erdvė bendrystei. Mes esame vienas šalia kito ir galime kalbėtis, jausti ryšį, padėti vienas kitam, vis kartoju būkim ir drąsesni, atviresni. Būsiu laimingas, jeigu bent vieną žmogų būsiu privedęs arčiau Dievo.“
Jis džiaugiasi, kad mato bažnyčioje ir jaunų veidų, kad žmonės dalijasi, jog anksčiau tiek jaunimo nebūdavo Mišiose. Dar seminarijoje buvo sumąstęs, kai taps kunigu, gėles dovanos mamoms, o vaikams po Mišių saldainius dalins.
„Manau, žmonėms reikia ir pramogų, ir atokvėpio nuo kasdieninių rūpesčių, pats visada stengiuosi išvažiuoti atostogauti. Bet kas mes būtume be dvasios – tik kūnas ir kaulai. Jeigu neturime dvasingumo, tikėjimo, tai kaip mes gyvename? Man tikėjimas yra vertybė, dvasingumas man yra augimas“, – pabrėžia kunigas.
„Ar lengva dešimties Dievo įsakymų laikytis? Štai į išpažintį atlekia ne vienas uždusęs, sakau, atsikvėpk ir pagalvok, ką nori Viešpačiui per kunigą pasakyti. O trečią Dievo įsakymą vykdote, kai švenčiate sekmadienį, jis skirtas stabtelti, kad apmąstytumei, kaip gyveni.“
Apie Kriukus
„Kai mane skyrė į Kriukus, ieškojau per Google Maps, kur jie yra, – šypsosi prisiminęs. – O kai įvažiuodamas į Kriukus pamačiau, jog jie turi savo herbą, supratau, kad tai miestelis, kuris turi stiprią istoriją.“
„Šiemet, kai Kriukai mini 440 metų sukaktį, jaunam ir senam, pražilusiam ir plikam, sveikam ar ligotam – visiems linkiu toliau rašyti Kriukų istorijos knygą. Rašyti savo gyvenimu, vaikų gimdymais, o Lietuvoje vaikų gimsta tragiškai mažai, ir vaikų auginimu. Aš džiaugiuosi, kai išgirstu, kad kažkas atsikraustė į Kriukus, kad jaunos šeimos atsikelia čia kurtis. Savo gyvenimu liudykite, kad esate kriukiečiai, – linki Raimundas Šnapštys . – Šiandien mes kuriame istoriją, o po mūsų kaip bus, vienas Dievas žino. Iš kriukiečių esu girdėjęs, kad čia gimiau, čia ir mirsiu – tai mano gimtinė, mano tėviškė ir niekas jos nepakeis. Aš pats jau esu Kriukus pamilęs, bet norisi dar labiau pamilti.“
Asmeninės nuotr.
Asmeninės nuotr.