Ar dar kas atmena mūsų rajone, vos 5 kilometrai nuo Kepalių, buvusį gražų Kivylių kaimą, kurio istorija prasidėjo prieš daugiau kaip 400 metų ir užsibaigė sulig nepriklausomybės atkūrimu? Kaimo – trobesių, po savo stogais saugančių gimusių vaikų krykštavimus, vestuvių polkas, šulinių su pasvirusiomis svirtimis, tėvų ir senelių kaltų, pintų tvorų – jau trys dešimtmečiai kaip nebėra. Tačiau, kas tie trobesiai be žmonių? Jie tikrai niekur nedingo, kasmet, paskutinį birželio savaitgalį, sueina, suvažiuoja, parskrenda, jau vedini savo vaikais ir anūkais, proanūkiais. Čia jų ateities kartų šaknys.
Ar dar kas atmena mūsų rajone, vos 5 kilometrai nuo Kepalių, buvusį gražų Kivylių kaimą, kurio istorija prasidėjo prieš daugiau kaip 400 metų ir užsibaigė sulig nepriklausomybės atkūrimu? Kaimo – trobesių, po savo stogais saugančių gimusių vaikų krykštavimus, vestuvių polkas, šulinių su pasvirusiomis svirtimis, tėvų ir senelių kaltų, pintų tvorų – jau trys dešimtmečiai kaip nebėra. Tačiau, kas tie trobesiai be žmonių? Jie tikrai niekur nedingo, kasmet, paskutinį birželio savaitgalį, sueina, suvažiuoja, parskrenda, jau vedini savo vaikais ir anūkais, proanūkiais. Čia jų ateities kartų šaknys.
Plačiau: „Sidabrės” liepos 4 d. numeryje