Ir dar­bas, ir pa­li­ki­mas – vi­sam gy­ve­ni­mui

Ma­jo­ras Min­dau­gas Kviet­kaus­kas yra vie­nas iš vy­riau­sių Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­riau­sių­jų spe­cia­lis­tų, ti­rian­čių gais­rų prie­žas­tis, pre­ven­ciš­kai tik­ri­nan­čių ju­ri­di­nius ob­jek­tus gais­ri­nės sau­gos as­pek­tais.

Se­ne­lio pa­li­ki­mas

Min­dau­gas ne­daug­žo­džiau­ja: re­tas ku­ris ką tik vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gęs jau­nuo­lis iš tik­ro ži­no, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo. Ir jis ne­ži­no­jo. Nuo vai­kys­tės bė­gio­jo pa­skui kar­tu gy­ve­nu­sį se­ne­lį. Jei tik nu­girs­da­vo, kad tas pas bi­tes ei­na, vis­ką me­tęs se­ne­liui iš pa­skos pa­si­lei­džia. Nes­var­bu, kad net vie­nas spar­nuo­to­sios įkan­di­mas į pirš­tą su­ke­lia to­kias bai­sias pa­sek­mes – vi­sa ran­ka su­tins­ta kaip ka­la­dė. Min­dau­go smal­su­mas ra­tuo­tų­jų gy­ve­ni­mu bu­vo stip­res­nis ir ga­lin­ges­nis už bi­čių gink­luo­tę. Lai­kui bė­gant jau ir tų su­kan­džio­ji­mų ra­do­si vis ma­žiau ir ma­žiau, vis ma­žiau tos vie­tos be­su­tins­ta.

Se­ne­lio jau se­niai ne­bė­ra, bet Min­dau­gas te­beg­lo­bo­ja jo pa­li­ki­mą – aš­tuo­nias bi­čių šei­mas, ku­rios ga­no­si Skaist­gi­rio apy­lin­kė­se ir iš ten į avi­lius par­ne­ša ska­niau­sią, vai­kys­tės žie­dus ir lau­kų kva­pą pri­me­nan­tį me­dų. Nors pa­ts Min­dau­gas su šei­ma gy­ve­na Ska­kų kai­me, se­ne­lio jam do­va­no­tas pa­li­ki­mas vis dar Skaist­gi­ry­je – ma­jo­ras ne­lin­kęs sa­vo dar­bi­nin­kėms kel­ti stre­so kraus­tant į nau­ją vie­tą, to­dėl mie­liau pa­ts sa­vait­ga­liais, po dar­bo va­žiuo­ja jų ap­žiū­rė­ti ir pa­tik­rin­ti, ar ne lai­kas me­dų ko­pi­nė­ti.

Tai jei­gu bū­tų ga­lė­jęs rink­tis to­li­mes­nį ke­lią pa­gal po­mė­gius, tai tik­rų tik­riau­siai bū­tų bu­vęs bi­ti­nin­kas. Bet vi­si ren­ka­si to­kį ke­lią, ku­ria­me ga­lė­tų už­si­dirb­ti ir duo­nai, ir svies­tui. Min­dau­gas gal­vo­jo, kad po vi­du­ri­nės stu­di­juos elekt­ro­tech­ni­ką. To­kia vy­riš­ka ta­da pa­si­ro­dė ši pro­fe­si­ja. Bet li­ki­mas jam bu­vo pa­ruo­šęs ki­tą pla­ną.

Kai­my­no už­kal­bė­tas

Skaist­gi­rys pa­gal sa­vo sta­tu­są yra mies­te­lis, ta­čiau ne toks di­de­lis, kad vie­ni ki­tų ne­pa­žį­no­tų. Ir vie­ną va­ka­rą į na­mus atei­na ta­me pa­čia­me mies­te­ly­je gy­ve­nęs tuo­me­ti­nis Jo­niš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Pet­ras Taut­vai­šas. Ne šiaip sau pa­si­do­mė­ti, o su konk­re­čiu pa­siū­ly­mu mo­kyk­lą ką tik bai­gu­siam jau­nuo­liui. Ir sė­dė­da­mas už­sta­lė­je ėmė pa­sa­ko­ti apie Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to Sta­ty­bos fa­kul­te­te pra­de­da­mas nau­jas gais­ri­nės sau­gos stu­di­jas.

To­kiu ge­ra­no­riš­ku kai­my­no pa­ta­ri­mu pa­ts Min­dau­gas ėmė da­lin­tis su gi­mi­nai­čiais. „Kas jau kas, o gais­ri­nin­kų vi­sais lai­kais rei­kė­jo ir vi­sais lai­kais rei­kės, ne­pra­žū­si,“ – įsi­gi­li­nę į aukš­to­jo moks­lo stu­di­jų pro­gra­mą kai­my­no pa­siū­ly­mui pri­ta­rė ir gi­mi­nai­čiai. O kai ap­lin­kui vi­si sa­ko „taip“, tai ir Min­dau­gas nu­ta­rė priim­ti sa­lės pa­gal­bą ir pa­klu­so dau­gu­mos nuo­mo­nei. Iš­va­žia­vo. Bai­gė. Bet su­grį­žo. Mies­tas, sa­ko, ne jam. Kai­me gi­męs, au­gęs, į kai­mą ir dai­rė­si. La­bai ge­rai jau­čia­si žmo­nos Al­mos tė­viš­kė­je Ska­kų kai­me, ma­lo­nu­mą jau­čia tvar­ky­da­mas so­dy­bos ap­lin­ką, rū­pin­da­ma­sis kiek­vie­na smulk­me­na.

Ap­sau­go­tas nuo iš­dai­gų

Pats Min­dau­gas vien­tur­tis. Ne­bu­vo per daug ak­ty­vus, o ir ne­tu­rė­jo su kuo iš­dai­gų na­muo­se krės­ti – vi­są lai­ką au­go se­ne­liams „ant akių“. To­dėl Min­dau­gas pur­to gal­vą: nė­ra net ban­dęs žais­ti su deg­tu­kais. Nė­ra lin­dęs kur į pa­lė­pės ar ūki­nio pa­sta­to, mal­ki­nės kam­pą – nei ko­kią nuo­rū­ką iš nau­jo ban­dy­ti pri­si­deg­ti, nei lau­žą su­si­kur­ti ko­kiai bul­vei pra­si­kep­ti.

Kviet­kaus­kų vai­kams ir­gi toks pat li­ki­mas – au­go su se­ne­liu, o tas at­sa­kin­gas ir akylas… Jei jau pa­ti­kė­ti jam vai­kai, tai taip ir bus: nei pra­puls, nei pri­gers, nei ko­kią šu­ny­bę iš­krės…

Ta­čiau gy­ve­ni­me re­tai taip, kaip Min­dau­gui, pa­si­se­ka. Jis pa­ts, su aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mu pra­dė­jęs aiš­kin­tis gais­rų prie­žas­tis, vis­ko ma­tė, vis­ko pa­ty­rė – ži­no, iš ar­ti ma­to, kiek šei­moms ga­li kai­nuo­ti jų pa­čių vai­kų smal­su­mas, pa­si­slė­pus kur šiau­dų ar šie­no dar­ži­nė­je deg­tu­kus brau­ky­ti ar lau­že­lį su­si­kur­ti. Bet ne vi­sos šei­mos tu­ri to­kį pa­to­gu­mą sa­vo at­ža­las ga­ny­ti.

Tie­sūs at­sa­ky­mai į svar­biau­sius klau­si­mus

Ką ug­nis nu­bau­džia stip­riau­siai, klau­sia­me pa­ty­ru­sio ma­jo­ro. „Tuos, ku­rie, pa­ste­bė­ję ki­lu­sį gais­rą, ban­do sa­vo tu­ri­mą tur­tą gel­bė­ti – ati­da­ro lan­gus, du­ris ir ban­do lauk iš­neš­ti ver­tin­gus daik­tus. Ug­nis, ga­vu­si pa­pil­do­mo de­guo­nies, tik dar la­biau įsi­smar­kau­ja ir grei­čiau vis­ką su­nai­ki­na,“ – sa­ko prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­riau­siais spe­cia­lis­tas K. Kviet­kaus­kas. Už­tat ir yra žmo­nių po­sa­kis: su­de­gė taip grei­tai, kaip sau­so pa­ra­ko sta­ti­nė…

Ta­čiau net ir gel­bė­to­jai, tie, ku­rie ri­zi­kuo­ja sa­vo svei­ka­ta ir gy­vy­be, gel­bė­da­mi ki­tų tur­tą, kar­tais tik­rai su­lau­kia ne­pel­ny­tų prie­kaiš­tų. „O taip, tik­rai. Daž­niau­sias prie­kaiš­tas: gel­bė­to­jai per il­gai , per lė­tai į ne­lai­mės vie­tą važiavo… Šo­ko iš­tik­tiems žmo­nėms, ma­tan­tiems sa­vo gy­ve­ni­mą, virs­tan­tį pe­le­nais, se­kun­dės, lau­kiant pa­gal­bos, tik­rai virs­ta va­lan­do­mis. Dau­ge­lis mums iš­sa­ko prie­kaiš­tų, kad pra­neš­da­mi apie ne­lai­mę, per daug smulk­me­niš­kai yra Bend­ro pa­gal­bos cent­ro ope­ra­to­rių klau­si­nė­ja­mi. Ta­čiau rei­kia su­pras­ti, ope­ra­to­riams, dir­ban­tiems vi­so­je Lie­tu­vo­je, rei­kia grei­tos orien­ta­ci­jos ras­ti kon­tak­tą su rei­kia­ma, ar­čiau­siai esan­čia gel­bė­ji­mo ko­man­da, koor­di­nuo­ti gel­bė­ji­mo dar­bus“, – M. Kviet­kaus­kas pa­sa­ko­ja apie Bend­ro­sios pa­gal­bos cent­ro dar­bo ir in­for­ma­ci­jos per­da­vi­mo sche­mą: pir­miau­sia ži­nia apie ne­lai­mę pa­sie­kia į Klai­pė­dą, vė­liau per­duo­da­ma į Aly­tų, ir tik iš Aly­taus į rei­kia­mą konk­re­čią tar­ny­bą.

Ar vis tik na­mus ne tik nuo va­gių, bet ir ug­nies ge­riau­siai sau­go drau­di­mas? „Kaip pa­žiū­rė­si. Nu­va­žiuo­ji į vie­tą, kur ki­lu­sį ne­di­de­lį gais­rą nuo ko­kio elekt­ri­nio prie­tai­so , pa­tys sa­vo jė­go­mis už­si­ge­si­no, skun­džia­si ir hi­per­bo­li­zuo­ja, kad „na­mai su­de­gė“, nors rea­liai tik kos­me­ti­nio re­mon­to už­teks vis­ką į sa­vas vie­tas su­sta­ty­ti. Tai aš ir sa­kau: jei sto­gas svei­kas, sto­go konst­ruk­ci­jos svei­kos, na­mai dar nesudegę…“ – taip ver­ti­nas ma­jo­ras, pa­ts ne­mėgs­tan­tis ri­zi­kuo­ti, to­dėl ir na­mus Ska­kuo­se, ir vai­kys­tės na­mus Skaist­gi­ry­je nuo ne­lai­mės drau­džia. Anais me­tais siau­tu­si aud­ra Skaist­gi­rio na­mo sto­gą su­ga­di­no tiek, kad rei­kė­jo keis­ti nau­ju. Iš drau­di­mo gau­tos iš­mo­kos už pa­tir­tą ža­lą nau­jam sto­gui to­li gra­žu neuž­te­ko. Bet vis ge­riau nei tiems, ku­rie nie­ko iš nie­kur ne­ga­vo net to­kios pa­ra­mos.

Vis daž­niau iš­girs­ta­me pra­ne­ši­mų apie už­si­de­gu­sias, spro­gu­sias li­čio ba­te­ri­jas, aku­mu­lia­to­rius – įske­lia­mi ne­ma­ži gais­rai, ku­riuo­se žū­va už­gy­ven­tas žmo­nių tur­tas. Ar yra koks bū­das, kaip na­muo­se sau­giai to­kias ba­te­ri­jas ga­lė­tu­me lai­ky­ti? „Žmo­nės pa­pras­tai sa­vo na­muo­se tu­ri ne­ma­žai įran­kių su to­kio­mis ba­te­ri­jo­mis – ir tri­me­riai žo­lei pri­žiū­rė­ti, krū­map­jo­vės, žirk­lės, ki­ti bui­ties įran­kiai – su­ktu­kai, grąž­tai, trans­por­to prie­mo­nių aku­mu­lia­to­riai, ne tik te­le­fo­nai. Ta­čiau tu­rint ome­ny, kad kiek­vie­nuo­se na­muo­se to­kių įran­kių su ba­te­ri­jo­mis yra de­šim­tys, vis tik gais­rų skai­čius dėl jų kal­tės nė­ra jau toks di­de­lis. Iš tik­ro, toms ba­te­ri­joms, aku­mu­lia­to­riams lai­ky­ti rei­kia pliu­si­nės oro tem­pe­ra­tū­ros ir nuo drėg­mės ap­sau­go­tų pa­tal­pų. Va­di­na­si, jie sau­gūs ga­li bū­ti tik na­mų vi­du­je. Aš pa­ts na­mo vi­du­je lai­kau. Tur­būt bū­tų sau­giau dė­ti į ko­kią me­ta­li­nę dė­žę ar sei­fą. Konk­re­čių, tiks­lių, šim­tu pro­cen­tų vei­kian­čių ap­sau­gos prie­mo­nių kol kas nė­ra. Ma­no pra­kti­ko­je bu­vo at­ve­jis, kai šei­mi­nin­kas ne­ga­lė­jo už­krau­ti trans­por­to prie­mo­nės aku­mu­lia­to­riaus ir su­si­sie­kęs su par­da­vė­ju, su­ta­rė tą aku­mu­lia­to­rių grą­žin­ti. Jau bu­vo su­pa­ka­vęs, ki­tą ry­tą jį tu­rė­jo iš­vež­ti iš­kvies­tas kur­je­ris, bet aku­mu­lia­to­rius be­sto­vė­da­mas dė­žė­je spro­go, su­kel­da­mas gais­rą na­mo vi­du­je. To­kius de­gan­čius daik­tus ge­sin­ti la­bai sun­ku – pra­ktiš­kai vi­są tu­ri pa­nar­din­ti į van­de­nį. Kai ku­riais at­ve­jais, jei daik­tas di­de­lis, tie­siog nė­ra ga­li­my­bių tą pa­da­ry­ti,“ – pa­sa­ko­ja ne tik gais­rų prie­žas­tis ti­rian­tis, bet ir nuo gais­rų pre­ven­ciš­kai vi­suo­me­nę sau­gan­tis Min­dau­gas Kviet­kaus­kas.

Ar eg­zis­tuo­ja se­zo­ni­niai gais­rai? Ma­jo­ras su­tin­ka, yra ir to­kių. Pa­vyz­džiui, šal­tuo­ju me­tų lai­ku, kū­re­ni­mo se­zo­nui pra­si­dė­jus iki pat jo pa­bai­gos karts nuo kar­to ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai kvie­čia­mi ge­sin­ti už­si­lieps­no­ju­sių ka­mi­nų. Daž­niau­siai pa­gal­bą iš­kvie­čia kai­my­nai, bai­min­da­mie­si ug­nies iš­pli­ti­mo ir į jų kie­mą. „Vis­kas pri­klau­so nuo šil­dy­mo sis­te­mos ir šil­dy­mo ka­ti­lų. Pas vie­nus ka­mi­nuo­se dau­giau kau­pia­si sau­si pe­le­nai, pas ki­tus sma­la. Pas vie­nus dau­giau, pas ki­tus – ma­žiau. Vie­nas kū­re­na sai­kin­gai, ki­tas pa­pleš­ki­na taip, kad žie­žir­bos lauk le­kia. Aš pa­sa­ky­siu taip: sau­giau­sios šil­dy­mo sis­te­mos yra tos, ku­rias šei­mi­nin­kas pri­žiū­ri. Bū­na ku­rio­zi­nių at­ve­jų, kai 10 me­tų jo­kių pro­ble­mų, šil­dy­mo sis­te­ma pui­kiai tar­nau­ja, o pa­ban­dė prieš se­zo­ną iš­va­ly­ti, bet ne­pil­nai iš­va­lė, už­ki­šo, pa­kū­rė – ka­mi­nas už­si­lieps­no­jo. Ir jei tik dūm­tau­kis neį­reng­tas ar ne­tei­sin­gai įreng­tas, gais­ras ka­mi­ne la­bai grei­tai per­si­me­ta į sto­go konst­ruk­ci­jas ir per­dan­gas, to­dėl prie­žiū­ros dar­bai tu­ri bū­ti at­lie­ka­mi la­bai at­sa­kin­gai,“ – pa­ta­ria M. Kviet­kaus­kas.

Ki­ta se­zo­ni­nių gais­rų rū­šis – pa­va­sa­riais ir ru­de­nį ne­bes­pė­ja­me ge­sin­ti lau­žų, ku­riuo­se de­gi­na­mos gam­ti­nės at­lie­kos, su­krau­tos į krū­vas, t. y. at­vi­ruo­se lau­žuo­se, ku­rie mies­tuo­se yra drau­džia­mi, iš­sky­rus šaš­ly­ki­nes ir kep­si­nes, ku­rio­se ga­li­ma de­gin­ti tik me­die­nos at­lie­kas. Pa­tys so­di­nin­kai kai­my­nai jau yra ne­be­pa­kan­tūs ter­šė­jams. „Da­bar so­duo­se ne­ma­žai nuo­lat gy­ve­nan­čių, gy­ve­na­muo­siuo­se na­muo­se įsi­ren­gę re­ku­pe­ra­ci­nes oro pa­da­vi­mo sis­te­mas, to­dėl nie­kam nė­ra ma­lo­nu į sa­vo kam­ba­rius pri­si­leis­ti de­gan­čių la­pų ar ša­kų dū­mų smar­vės,“ – kal­ba pa­ty­ręs Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas, praė­ju­sį penk­ta­die­nį da­ly­va­vęs pro­tmū­šy­je, ku­rį ug­nia­ge­siams gel­bė­to­jams su­ren­gė ra­jo­no Švie­ti­mo cent­ras. Ren­gi­nio me­tu sa­va­no­ria­vo ir M. Kviet­kaus­ko duk­ra Go­da, ku­ri su ki­to­mis gim­na­zis­tė­mis mo­kė ug­nia­ge­sius nau­do­tis žai­di­mų pa­grin­du su­kur­ta vir­tua­lia mo­ky­mui­si skir­ta pro­gra­ma Ka­hoot.

R. Nor­kaus nuo­trau­ka