Asociacijos idėja nuo profesinės šventės
Audra Kazlauskaitė prisimena, kaip prieš dvidešimt metų kilo idėja steigti Joniškio rajono buhalterių asociaciją.
„2006 m. dirbau Joniškio TVIC vyriausiąja finansininke. Vedžiau ne tik įstaigos buhalteriją, bet ir turėjau konsultuoti verslo įmones buhalterinės apskaitos klausimais, rengti mokymus, seminarus. Tai buvo mano svajonių darbas. Sugalvojau padaryti šventę rajono buhalteriams. Šią mano idėją palaikė ir centro direktorius, ir kolegės. Tada, lygiai prieš 20 metų, pirmą kartą Joniškio rajone buvo surengta šventė rajono buhalteriams, jos metu ir kilo idėja įkurti Joniškio buhalterių asociaciją.“
Joniškio buhalterių asociacija buvo įkurta 2007 metų gegužės 23 dieną. Tada turėjo 19 narių, dabar – 28 narius.
„Asociacijai rūpi buhalterinės apskaitos ir audito plėtra Joniškio rajone, valstybės, verslo, nevyriausybinių ir kitų įstaigų bei organizacijų pastangų telkimas, ieškant geriausių sprendimų ekonominei ir socialinei gerovei kelti, – akcentuoja A. Kazlauskaitė, vardindama svarbiausius tikslus. – Kėlėme ir keliame tikslą telkti buhalterius, finansininkus, revizorius, ekspertus ir kitus besidominčius buhalterine apskaita bendram darbui, teikti buhalteriams profesinę metodinę ir praktinę paramą. Tarpusavio bendrystė taip pat svarbi.“
Audra Kazlauskaitė dabar dirba Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje administratore, bet nuo buhalterijos nenutolo. Buhalterės praktika užsiima nuo 2002 metų. Su verslo įmone vyr. buhaltere dirba jau 24 metus – dabar tai antraeilės pareigos. Yra dirbusi ir biudžetinėje įstaigoje vyr. finansininke 11 metų.
„Buhalterio darbas yra įdomus dėl didelės atsakomybės, nuolatinio tobulėjimo, skaičių analizės ir strateginio vaidmens įmonės veikloje, – pabrėžia Audra Kazlauskaitė. – Tai darbas, kuris reikalauja nuolatinio žinių atnaujinimo dėl besikeičiančių mokesčių įstatymų ir tvarkų, nes buhalteris ne tik skaičiuoja, bet ir supranta įmonės procesus, analizuoja veiklą, tyrinėja, iš kur ir kodėl atsiranda pelnas ar nuostolis. Tai vienas iš pagrindinių įmonės vadovo patarėjų. Ši profesija reikalauja didelio atidumo ir kantrybės“.
Darbo karjera – 55 metai, buhalterės – 50 metų
Verą Pakamanienę, kurią visi ją pažįstantys joniškiečiai ir ziniūniečiai šiltai vadina Verute, (ji daugiau nei du dešimtmečius dirbo Ziniūnų vartotojų kooperatyve, vėliau Joniškio rajkoopsąjungoje ir kooperacijos bendrovėje, o pastaruosius 13 metų Romo Sperskio medienos apdirbimo įmonėje) galima laikyti karjeros rekordininke.
Audra Kazlauskaitė ją įvardija kaip išskirtinės ilgametės profesinės patirties turinčią rajono Buhalterių asociacijos narę. Buhalterinį darbą įvairiose pareigose, tarp jų ir vyriausiosios buhalterės, V. Pakamanienė dirbo 50 metų, o jos darbo karjera siekia 55 metus. Pernai pavasarį jau pasiryžo baigti karjerą, išėjo iš darbo į pensiją, kurią dar prieš dešimtmetį užsitarnavo, bet iš karto sulaukė prašymų padėti su buhalterija ir negalėjo atsisakyti.
„Tik ketverius metus dirbau kitokį darbą – pardavėjos“, – sako ponia Verutė ir pasakoja, kodėl teko dirbti pardavėja, nors jau buvo buhalterės profesiją įgijusi ir turėjo profesinės praktikos.
„Aš esu kilusi iš Pietų Kazachstano, ten po mokyklos baigimo nuo 1971 metų pradėjau dirbti, svajojau apie mediciną, bet pasukau į buhalteriją, dirbau ir mokiausi technikume, – prisimena ji. – Tik su tokia sąlyga, kad baigsiu profesijos studijas, galėjau buhaltere dirbti.“
Ištekėjo už lietuvio ir nuo 1975 metų gyvena Lietuvoje, Joniškyje.
„Iš pradžių gavau kasininkės darbą Taupomojoje kasoje, bet labai norėjau įsidarbinti rajkoopsąjungoje buhaltere, prisimenu, kaip vyriausioji buhalterė man sakė: „Vaikeli, lietuvių kalbos nemoki, kaip dirbsi?“ Įdarbino mane pardavėja, per metus išmokau lietuviškai kalbėti, pati išmokau ir skaityti, ir rašyti, tada pervedė mane į buhalteriją“, – kalba ponia Verutė laisvai lietuviškai gražia joniškiečių tarme.
Sako, kad pirmieji pagalbininkai, mokantis lietuvių kalbos, buvo Ziniūnų kaimo žmonės, kai pradėjo dirbti jų kaimo parduotuvėje. „Esu labai jiems dėkinga“, – pabrėžia ponia Verutė.
Lietuviškai su kaimo žmonėmis stengėsi kalbėti nebijodama klysti, nesibaimindama, kad ne taip ištars žodžius, linksnius, o šie ją labai palaikė. Pati lietuvius skatino ją taisyti. Juokiasi prisiminusi, kaip vyro sesuo ragino kalbos mokytis: „Išvešim turgelin parduoti, jeigu neišmoksi“.
Šypsosi, kad „neišvežė“, kad Joniškis tapo savu, širdžiai mielu miestu. „Joniškiečiai labai šilti, draugiški žmonės, niekur kitur negalėčiau gyventi“, – pabrėžia V. Pakamanienė.
Kai net sapnuoji skaičius
Lengvai bendraujanti ir didelės profesinės patirties turinti moteris pasidžiaugia, jog ne vieną mokinę yra turėjusi.
„Aš galiu, kad ir dešimt kartų aiškinti – ir iš vienos, ir iš kitos pusės, kol supras, kaip reikia daryti, – sako ponia Verutė. – Buhalterio darbas sudėtingas, reikia ne tik finansus išmanyti, bet ir įstatymus, teisės aktus žinoti, o valstybėje jie keičiasi ne dienomis, o valandomis.“
Klausiama, kokių savybių reikia turėti buhalteriui, atsako: „Kantrybės, atidumo, atsakomybės, sąžiningumo. Buhalterio klaida gali brangiai kainuoti – įmonės savininkui taikys baudas, delspinigius. Savininkui turi ir patarti, išaiškinti, perspėti, jeigu matai, kad įmonei reikia pasitempti.“
Ji namuose ir vakarais prisėsdavo prie sąskaitų ir finansinių ataskaitų. „Yra buvę, kad sapnuoju, jog padariau klaidą – sumą ne į tą, kurią reikėjo, eilutę įrašiau, o rytą darbe tikrinu ir iš tiesų randu klaidą“, – šypsosi prisiminusi.
„Kol abu sūnūs buvo maži, pavalgydinu, suguldau juos ir sėdu skaičiuoti, o kai paaugo jie man padėdavo skaičiuoti. Vyresnysis taip buvo įgudęs, kad dirbdamas visiškai kitokį darbą baldų įmonėje padėdavo buhalterei, stebino ją žinodamas, kaip metų balanse sudaryti „kampą”, – pasakoja ir skausmingai pasiguodžia, kad jo jau nebeturi, 39 metų būdamas vyresnysis sūnus išėjo anapilin.
Džiaugiasi, kad jaunesniojo sūnaus šeima gyvena šalia, kad puikiai sutaria su marčia.
Apie dirbtinį intelektą
Verutė Pakamanienė neneigia, kad kompiuterinės programos jau dabar labai padeda, apskaitos procesai tampa automatizuoti, jos žodžiais, nebereikia „rankinio skaičiavimo“. Bet abejoja, ar dirbtinis intelektas gali visiškai pakeisti buhalterius?
„Žmogaus vaidmuo vis tiek svarbus – dirbtinis intelektas ne viską sugeba, gali ir klysti. Turi tikrinti“, – sako ilgametė buhalterė.
„Dirbtiniam intelektui trūksta gebėjimo interpretuoti nestandartines situacijas, – pastebi DI trūkumų ir Audra Kazlauskaitė. – Dirbtinis intelektas negali prisiimti ir teisinės atsakomybės prieš Valstybinę mokesčių inspekciją, „Sodrą“, bankus.“
Verutė Pakamanienė, sveikindama kolegas praėjusios profesinės šventės proga, labiausiai linki kantrybės ir sveikatos, o Audra Kazlauskaitė – „sėkmės, energijos bei entuziazmo, kad profesinė kelionė būtų sėkminga ir įdomi ir, kad mus ne tik vertintų, bet ir įvertintų.“
Asmeninės nuotr.
Asmeninės nuotr.