Saulė ant sienos
Vytautas KIRKUTIS

Menas Šiauliuose jau seniai atvėrė galerijų ir dirbtuvių duris ir išėjo į miesto erdves. Kaip kokie dailininko Martyno Gaubo batai (skulptūrinė kompozicija „Mano batai“), einantys iš Dailės galerijos Vilniaus gatve. Arba Šiaulių dailės galerijos siena riedančios Redos Uogintienės skulptūrinės kompozicijos „Angelų lietus“ simbolinės figūros.
Šį kartą – apie meną, kuris Šiauliuose užsiropštė ant pastatų sienų ar balkonų ir ragina mus pakelti galvą ir pamatyti, kad atsirado spalvų, formų, linijų, simbolių, kurie kalbina mus, sustabdo ir priverčia sutrikti, provokuoja ir stebina, ardo mūsų stereotipus, siūlo į sienos paviršių pažvelgti kaip į meno kūrinį.
Šią vasarą Šiaulių meno sluoksniuos vienas iš populiaresnių žodžių (šalia pleneras ir paroda) buvo itališkasis graffiti, kurį mūsų kalbininkai siūlo sulietuvinti ir vadinti grafičiu (grafitis, grafičiai). Pati sąvoka grafitis turi kelias reikšmes. Siaurąja prasme tai paprasčiausi piešiniai ir užrašai ant sienų, kurie nesiejami su žodine informacija. Svarbiausia – ne informacijos perteikimas, o vaizdas, estetiškumas. Plačiąja prasme galime kalbėti apie grafičių meną, kuris apima daug stilių, išraiškos ir atlikimo būdų.
Taigi Šiauliuose ant sienų, balkonų atsiranda nauji grafičiai. Plokščia, pilka, gerokai pavargusi siena tampa visai kitokia – meno kūriniu. Tie, kurie tikisi realizmo (koks yra buvęs ant pastato Vilniaus ir Žemaitės gatvių kampe), galbūt nusivils. Bet menas provokuoja, skatina mąstyti, „perprogramuoja“ mūsų kasdieninį buitiškąjį požiūrį, atveria naujas erdves, atverčia naujus klodus.
Manau, to ir siekia Adomo Žudžio grafitis „Saulės orbita“ Trakų gatvėje arba kauniečio Tado Vincaičio (Plūgo) kūrinys „Degantys šarvai“ Rūdės gatvėje, menininko Guido Bisagni sukurta kompozicija „Saulės mūšis“ ant Dviračių muziejaus sienos ir kiti kūrėjai bei jų kūriniai. Pėsčiųjų bulvaro amfiteatre Petras Rakštikas sukūrė grafitį, pavadinęs jį „Saulės šukuosenos pagrobimas“. Ateityje kūrinių dar daugės.
Man gražiai suskamba Arūno Uoginto simboliai, kuriais prisimenami du labai ryškūs Šiaulių menininkai – dailininkas ir poetas Eduardas Juchnevičius (1942–2011) bei aktorius Pranas Piaulokas (1945–2008). Kūrinius pamatys einantys Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaru ir retkarčiais pažvelgiantys aukštyn – dailininkas ištapė balkonų apatines dalis.
Oficialiai visa tai vadinama Šiaulių dailės galerijos surengtu tarptautiniu grafičių meno pleneru „Saulės pagrobimas“, kuris prasidėjo liepos 3 dieną ir kol kas dar tęsiasi. Tai pirmas Šiaulių mieste profesionaliai rengiamas tarptautinis grafičių meno pleneras. Saulė čia įgyja daug prasmių, viena iš jų – Saulės mūšio, kurio 780-osioms metinėms pleneras skiriamas.
Kadangi šis profesionalių dailininkų pleneras Šiauliuose pirmasis, ne vienam žiūrovui dar tenka įveikti ir susiformavusį neigiamą sąvokų grafitis, grafitininkas stereotipą. Juk iki šiol ant sienų, tvorų, kitose viešose erdvėse atsiradę grafičiai – menine prasme vandalizmo ar nemokšiškumo pavyzdžiai, kai teplionės atsirasdavo stichiškai po nakties be pastato savininkų leidimo. Nors sociokultūriniu, psichologiniu, o gal net ir meniniu požiūriu, manau, Šiauliuose stichiškai atsirandančius grafičius tikrai verta patyrinėti.
Taigi, į Šiaulius prikviestas profesionalus grafičių menas. Ar tai įrodymas, kad ir Šiauliai jau pasiekėme kultūrinę, meninę brandą, bent tokią, kaip Vilnius, Kaunas, Klaipėda, – miestai, kuriuose grafitis nebėra vien vandalizmo ženklas?