Emigracijos upės šakėmis nesustabdysi. Propaganda – irgi
Sidas AKSOMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas
Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. O šalies valdžia, kurios bandymai sustabdyti emigracijos srautą primena mėginimus šakėmis sustabdyti tekančią upę, įtikinėja Lietuvos gyventojus, esą gerai yra tik ten, kur jų nėra.
Tokie bandymai primena anekdotą, kurio herojus rinkosi vietą pomirtiniam gyvenimui. Žvilgtelėjo į dangų – ten angelai nuo ryto lig vakaro nuobodžiai maldas murma. Žvilgtelėjo į pragarą – ten pakliuvusieji su velniais kortomis pliekia, alų midų geria ir mergas kirkina. Nusprendė žmogelis, kad pragare linksmiau. O kai po mirties ten pakliuvo, velniai jį tik capt – ir į puodą su verdančiu vandeniu. „Kodėl į puodą, o kur linksmybės?!“ – dar bandė protestuoti vargšas. „Linksmybės tebuvo propaganda“, – sukrizeno ugnį po puodu kurstydami velniai.
Stabdant emigraciją tuščio malimo liežuviais irgi kur kas daugiau nei realių darbų.
Kuriamos strategijos, rengiamos diskusijos, bet visa tai panašu į eilinį propagandinį burbulą.
Akivaizdu, kad valdžia emigracijos nesustabdys net apjuosusi šalį spygliuota viela. Nesustabdys ir grūmodama emigrantams, atiminėdama iš jų Lietuvos pilietybę.
Akivaizdu ir tai, kad niekas nebėgtų iš valstybės, jei joje būtų vertinamas žmogaus noras dirbti ir uždirbti, jei žmogus čia jaustųsi gerbiamas ir reikalingas ne tik prieš rinkimus. O apie kokią pagarbą eiliniam mirtingajam galima kalbėti Lietuvoje, kur pirmiausiai pasirūpinama atkurti sumažintus atlyginimus teisėjams, valstybės tarnautojams, tarp jų – ir Seimo nariams?
Žmonės emigruoja praradę viltį kada nors susikurti orų gyvenimą mokyklų ir bibliotekų langus užkalinėjančioje Tėvynėje. Nes iš nevilties trupinių tokio gyvenimo sulipdyti neįmanoma.